V.Blinkevičiūtė: smurtas ir skurdas - visos Europos problema

2017 m. vasario 1 d.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ Šiaulių kraštas

Eu­ro­pos Par­la­men­to (EP) Mo­te­rų tei­sių ir ly­čių ly­gy­bės ko­mi­te­to pir­mi­nin­kė Vi­li­ja Blin­ke­vi­čiū­tė sa­ko, kad vie­na iš svar­biau­sių mo­te­rų pro­ble­mų iš­lie­ka smur­tas ir skur­das, o tai glau­džiai su­si­ję su vai­kais. Pa­sak eu­ro­par­la­men­ta­rės, Lie­tu­vo­je dvi­ra­čio iš­ra­di­nė­ti ne­rei­kia: tu­ri bū­ti aiš­kūs įsta­ty­mai su aiš­kia at­sa­ko­my­be. Iš Lin­ku­vos (Pak­ruo­jo r.) ki­lu­si eu­ro­par­la­men­ta­rė ta­po pir­mą­ja Lie­tu­vos, Lat­vi­jos, Es­ti­jos at­sto­ve, pir­mi­nin­kau­jan­čia EP ko­mi­te­tui.

Neei­li­nis įver­ti­ni­mas

EP Mo­te­rų tei­sių ir ly­čių ly­gy­bės ko­mi­te­to pir­mi­nin­ke V. Blin­ke­vi­čiū­tė (so­cia­lis­tai ir de­mok­ra­tai) bu­vo iš­rink­ta praė­ju­sį tre­čia­die­nį. Nuo 2014 me­tų V. Blin­ke­vi­čiū­tė bu­vo šio ko­mi­te­to pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­ja. V. Blin­ke­vi­čiū­tė, pri­de­ri­nu­si įtemp­tą dar­bot­var­kę, at­sa­kė į „Šiau­lių kraš­to“ klau­si­mus.

– Lie­tu­vai pir­mą kar­tą pa­ti­kė­tas EP ko­mi­te­to pir­mi­nin­ko po­stas. Ką reiš­kia toks po­stas ne­di­de­lei ša­liai? Ko­kius po­ky­čius EP ro­do tai, kad pa­si­ti­kė­ji­mas pa­ro­dy­tas ma­žai vals­ty­bei?

– Tai yra neei­li­nis įver­ti­ni­mas. Įp­ras­tai ko­mi­te­tams va­do­vau­ja di­džių­jų vals­ty­bių at­sto­vai: Vo­kie­ti­jos, Ita­li­jos, Pran­cū­zi­jos, Is­pa­ni­jos ar Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės (kol ji dar yra mū­sų bend­ri­jo­je). Tai la­bai di­de­lis įver­ti­ni­mas, o kar­tu ir di­džiu­lė at­sa­ko­my­bė.

EP yra 20 ko­mi­te­tų. Mo­te­rų tei­sių ir ly­čių ly­gy­bės ko­mi­te­te yra 37 na­riai iš įvai­rių vals­ty­bių.

Dar kar­tą ga­li­me įsi­ti­kin­ti, kad ir ma­žų, ir vi­du­ti­nių vals­ty­bių at­sto­vai ge­ba ne blo­giau spręs­ti pro­ble­mas, dirb­ti ko­man­do­je, ras­ti po­li­ti­nius komp­ro­mi­sus. Tai – tam tik­ras pa­ro­dy­mas, kad EP kei­čia­si ge­rą­ja pra­sme, kad ne tik di­džio­sios vals­ty­bės prii­ma­mos kaip ly­gia­ver­tės.

– Tar­si įpras­ta, kad EP svar­biau­si žai­dė­jai – di­džio­sios vals­ty­bės?

– Tie­są sa­kant, taip. Sun­ku bū­tų ly­gin­tis su Vo­kie­ti­ja, ku­ri EP tu­ri 96 na­rius, o Mal­ta, Es­ti­ja, Kip­ras – 6, Lie­tu­va – 11. Iš vi­so 28-ioms vals­ty­bėms EP at­sto­vau­ja 751 na­rys.

Ko tik­rai iš­mo­kau, dirb­da­ma ant­rą ka­den­ci­ją EP, tai įsi­klau­sy­ti į įvai­rias nuo­mo­nes. Ne­ga­li bū­ti ka­te­go­riš­kas, gal­vo­ti, kad tik ta­vo tie­sa yra tik­ra tie­sa. Po­li­ti­nių komp­ro­mi­sų paieš­ka yra bū­ti­na – pa­ts ge­riau­sias spren­di­mas bus, kai iš­girs­tos vi­sos pu­sės.

Ne skun­das, o pi­lie­ti­nė po­zi­ci­ja

– Ko­kioms mo­te­rų pro­ble­moms jū­sų va­do­vau­ja­ma­me ko­mi­te­te ski­ria­mas di­džiau­sias dė­me­sys?

– Vie­na iš svar­biau­sių pro­ble­mų – smur­tas prieš mo­te­ris, o kartu ir prieš vai­kus. Mes, EP na­riai, ini­ci­ja­vo­me ra­šy­ti­nę re­zo­liu­ci­ją, kad šie me­tai Eu­ro­pos Są­jun­gos (ES) bū­tų pa­skelb­ti ko­vos su smur­tu prieš mo­te­ris me­tais, Eu­ro­pos Ko­mi­si­ja pa­skel­bė. Tai dar kar­tą pa­ro­do, kad smur­tas yra la­bai di­de­lė ne tik Lie­tu­vos, bet ir vi­sos ES pro­ble­ma.

Ki­ta svar­bi pro­ble­ma – mo­te­rų skur­das. Ko­dėl mo­te­rys daž­niau at­si­du­ria skur­de ne­gu vy­rai? Tai tie­sio­giai su­si­ję su mo­ters pa­dė­ti­mi dar­bo rin­ko­je. Mo­te­rų at­ly­gi­ni­mai iki šiol vis dar apie 16 pro­cen­tų ma­žes­ni ne­gu vy­rų. Mo­te­rų pen­si­jos net 39 pro­cen­tais ma­žes­nės nei vy­rų, nes mo­te­rys daž­nai dir­ba ne vi­są dar­bo die­ną, dir­ba ma­žiau ap­mo­ka­mus dar­bus, tu­ri pa­si­da­ly­ti tarp kar­je­ros, dar­bi­nių įsi­pa­rei­go­ji­mų ir tarp įsi­pa­rei­go­ji­mų šei­mai.

Konk­re­tus da­ly­kas, ku­rio pra­šo­me ir rei­ka­lau­ja­me iš Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos, pa­teik­ti tam tik­ras di­rek­ty­vas, ku­rios tie­sio­giai da­ry­tų įta­ką dar­bo ir šei­mos įsi­pa­rei­go­ji­mams įgy­ven­din­ti. Kad bū­tų su­da­ry­tos są­ly­gos dirb­ti, bet ir ne­nu­ken­tė­tų šei­ma ir vai­kai. Kal­bu apie vai­ko prie­žiū­ros ato­sto­gas, tė­vys­tės-mo­ti­nys­tės ato­sto­gas, gi­mus vai­kui, se­nų ar­ba pri­klau­so­mų šei­mos na­rių prie­žiū­ros ato­sto­gų ga­li­my­bes.

Mū­sų ko­mi­te­tas prii­ma ir ini­cia­ty­vi­nius pra­ne­ši­mus, re­zo­liu­ci­jas, nag­ri­nė­ja­me di­rek­ty­vų pro­jek­tus, pra­šo­me Ko­mi­si­jos pa­teik­ti ata­skai­tas apie pa­dė­tį vi­so­se ES vals­ty­bė­se. For­muo­ja­me tam tik­rą po­li­ti­ką, ver­tin­da­mi pa­dė­tį vi­so­se vals­ty­bė­se.

– Ar Lie­tu­vo­je yra iš­skir­ti­nių mo­te­rų pro­ble­mų, ly­gi­nant su ki­to­mis ES ša­li­mis?

– Jei ver­tin­tu­me pa­gal mo­te­rų pa­dė­tį bend­ri­jo­je, Lie­tu­vą ma­ty­čiau maž­daug per vi­du­rį tarp 28 vals­ty­bių.

Di­de­lės mū­sų pro­ble­mos – smur­tas ir skur­das – tar­pu­sa­vy­je su­si­ju­sios.

No­rė­tų­si, kad dau­giau mo­te­rų da­ly­vau­tų prii­mant spren­di­mus, pra­de­dant vie­tos sa­vi­val­da, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mu. Ba­lan­so nė­ra, mū­sų po­li­ti­ka la­biau vy­riš­ka. Mo­te­rų da­ly­va­vi­mas prii­mant spren­di­mus bū­tų tei­gia­mas da­ly­kas, gal­būt la­biau įver­tin­tu­me esa­mą pa­dė­tį, bū­tų dau­giau su­pra­ti­mo.

– Ko­kios spra­gos pa­da­ry­tos, kad XXI am­žiaus Eu­ro­pos vals­ty­bė­je smur­tas ir skur­das te­bė­ra di­džiau­sios pro­ble­mos?

– Pir­miau­sia tu­ri pa­si­keis­ti kar­tos, mąs­ty­mas ir po­žiū­ris. Sa­ko­me, kad nie­kas ne­ga­li kiš­tis į šei­mą, šei­ma, kaip no­ri, taip auk­lė­ja vai­kus, šei­mo­je daž­nai bū­na taip, kaip pa­sa­ko vy­ras. Bet mes tik­rai ne­be­gy­ve­na­me šiau­di­nės pa­sto­gės lai­kais. Gal tai – tam tik­ros mū­sų auk­lė­ji­mo spra­gos?

Aš ma­tau ir la­bai daug ge­rų po­ky­čių. Bet no­ri­si ma­ty­ti dau­giau gė­rio. Kad bū­tu­me ge­res­ni vie­nas ki­tam, pa­dė­tu­me, pa­tar­tu­me, pa­si­da­ly­tu­me. To trūks­ta ir, ma­tyt, dėl to smur­to mū­sų gy­ve­ni­me tiek daug. Vi­so­kio – ir fi­zi­nio, ir psi­cho­lo­gi­nio, ir eko­no­mi­nio. Rei­kia ir lai­ko, kad ak­ty­viau įsi­jung­tų bend­ruo­me­nė, kad ne­lik­tu­me abe­jin­gi ki­to skaus­mui, ki­to gy­ve­ni­mui.

– Po pa­sku­ti­nių nu­si­kal­ti­mų gir­di­me, kad kai­my­nai ma­to, ži­no, kas vyks­ta šei­mo­se, bet nie­kam ne­pra­ne­ša. Kas tai – abe­jin­gu­mas, ne­no­ras kiš­tis, ne­pa­si­ti­kė­ji­mas vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jo­mis?

– Yra vis­ko. Rei­kia su­vok­ti: tai, jog pra­ne­ši, kad skriau­džia­mi kai­my­no vai­kai, nė­ra skun­das. Tai yra ta­vo pi­lie­ti­nė po­zi­ci­ja. Tu pa­dė­jai žmo­gui. Tai yra svar­biau­sia.

Rei­kia aiš­kaus sig­na­lo

– Ko­dėl ne tik vi­suo­me­nė­je, bet ir Sei­me dar ky­la klau­si­mas, ar ga­li­ma vai­ką auk­lė­ti mu­ši­mu?

– Mums ne­rei­kia aš­tuo­ne­rius me­tus dis­ku­tuo­ti, ar ga­li­ma muš­ti vai­ką! Man at­ro­do, kad va­di­na­mie­ji „ber­ži­nės ko­šės“ lai­kai se­niai tu­ri bū­ti praė­ję. Vai­kas yra žmo­gus, ir nie­kas ne­tu­ri tei­sės kel­ti ran­kos ar ki­taip iš­nau­do­ti. Tai yra sa­vai­me su­pran­ta­mas da­ly­kas. Ne­be­ga­liu pa­tei­sin­ti iš­ti­si­nių, nuo­la­ti­nių, be­vai­sių dis­ku­si­jų Sei­me, kur vi­są lai­ką dis­ku­tuo­ja­ma apie ko­kį nors api­brė­ži­mą. Ne­są­mo­nė. To vi­siš­kai ne­rei­kia.

Kaip tik iš mū­sų aukš­čiau­sios val­džios tu­ri atei­ti la­bai aiš­kus sig­na­las: ne, nie­kas ne­ga­li muš­ti – nei šei­mo­je, nei vie­ša­me gy­ve­ni­me nei vai­ko, nei ki­to žmo­gaus. Aiš­kus po­li­ti­nis sig­na­las, kad už tai tu­rė­si at­sa­ky­ti, ir at­sa­ko­my­bės neiš­veng­si. Ir nie­kas ne­pa­dės iš­veng­ti.

Ab­so­liu­ti ne­są­mo­nė ir ne­su­sip­ra­ti­mas, kai pa­ro­do su­ža­lo­tą vai­ką ir jis paprastai bū­na nu­kri­tęs nuo laip­tų. Ne­ga­li­me taip to­liau elg­tis. Iš kar­tos į kar­tą gim­do­me smur­tą, ne­pa­si­ti­kė­ji­mą, abe­jin­gu­mą. Bet to­kie at­ve­jai la­bai su­kre­čia, gal­būt ir su­vie­ni­ja.

– Ar dar ku­rio­je ki­to­je Eu­ro­pos ša­ly­je įsi­vaiz­duo­ja­te to­kią dis­ku­si­ją?

– Tie­są pa­sa­kius, jei kel­čiau to­kį klau­si­mą EP, sun­kiai bū­čiau su­pras­ta. At­si­me­na­me at­ve­jus, kai iš emig­ra­ci­jo­je dir­ban­čių lie­tu­vių pai­ma­mi vai­kai. Ko ge­ro, ne šiaip sau. Tu­ri­me su­pras­ti, kad yra la­bai griež­tos tai­syk­lės, griež­ta at­sa­ko­my­bė. Nie­kas ne­ga­li skriaus­ti vai­ko, jo prie­žiū­ra tu­ri bū­ti ga­ran­tuo­ta. Kai tai per­duo­da­ma iš kar­tos į kar­tą, ne­be­ky­la klau­si­mų, ga­li­ma ar ne­ga­li­ma muš­ti vai­ką, mo­te­rį, silp­nes­nį šei­mos na­rį, ne­svar­bu, kas tai bū­tų: mo­te­ris, vy­ras, se­nas, neį­ga­lus žmo­gus.

Pa­sau­lis kei­čia­si, pa­gar­ba žmo­gui, jo tei­sėms, jo gy­ve­ni­mui tu­ri bū­ti prio­ri­te­tas.

– Po kiek­vie­no nau­ju smur­to pro­trū­kio ky­la ažio­ta­žas, o pa­skui vėl sto­ja ty­la. Ko­kie spren­di­mai nea­ti­dė­lio­ti­ni, kad si­tua­ci­ja keis­tų­si?

– La­bai ti­kiuo­si, kad dau­giau mū­sų vai­kų ne­bus pra­žu­dy­ta ar­ti­mo­je ap­lin­ko­je, kad pa­ga­liau priim­si­me rei­kia­mus įsta­ty­mus. Pa­ga­liau ir tar­ny­bos, vi­sos be išim­ties, dirbs la­bai at­sa­kin­gai, ne­bus abe­jin­gu­mo. La­bai ti­kiuo­si, kad bend­ruo­me­nės taps dar ak­ty­ves­nės.

Tu­ri bū­ti aiš­kūs įsta­ty­mai su aiš­kia at­sa­ko­my­be. Įs­ta­ty­mus vyk­do žmo­nės, ku­rie dir­ba vie­no­se ar ki­to­se struk­tū­ro­se. Bend­ruo­me­nė ste­bi, ver­ti­na ir ne­ge­ro­ves ke­lia į vie­šu­mą. Vi­sa tai pa­ro­do ir mū­sų ži­niask­lai­da. Štai ir vis­kas. Jo­kių nau­jų dvi­ra­čių iš­ra­di­nė­ti ne­rei­kia.

Šiaulių kraštas