V.Blinkevičiūtė: Duokim žmonėms po meškerę? Duokim. Yra papildomų sąlygų
Mums, socialdemokratams, dažnai prikaišiojama: siūlote žmonėms žuvį, užuot pasiūlę meškeres. Tokiai liberaliai propagandai turiu savų kontrargumentų: gerai, pritariu, būtinai duokim, bet yra dvi papildomos sąlygos.
Pirma: prileiskite žmones prie tvenkinių. Tuščiai mojuoti meškerėmis laukuose, gatvėse ar prie televizorių – bergždžias reikalas.
Antra: pagautą žuvį leiskite žmonėms parsinešti į namus. Kad šeimos, vaikai bent jau nebadautų. O likusią laimikio dalį teisingai padalinkite tiems, kurie jau nebegali meškerioti – dėl negalios, sveikatos ar amžiaus.
Tik, va, Lietuvoje dažnai prie tvenkinių neprileidžiama, meškerės – trumpos ir trapios, o meškeriotojai ir jų darbas – nepagrįstai nupiginti.
Nors Lietuvoje minimalus mėnesinis atlyginimas (MMA) padidintas iki 400 eurų, šiandien pagal šį rodiklį visoje ES lenkiame tik Bulgariją. Deja, Rumunija mus aplenkė. Ir kai teigiama, kad Lietuvoje MMA turi sudaryti ne mažiau 45 proc. ir ne daugiau 50 proc. vidutinio statistinio darbo užmokesčio, aš sakau: mieli ponai, gal lygiuojamės į socialiai jautriausias valstybes ir vyriausybes, kurios deklaruoja, kad MMA turi sudaryti 60 proc. vidutinio darbo užmokesčio.
Pagal naująjį Darbo kodeksą, MMA galima mokėti tik nekvalifikuotiems darbuotojams.„Sodros“ duomenimis, praėjusių metų viduryje žmonių, kurių visas gaunamas užmokestis neviršijo MMA, buvo per 207 tūkstančius. Kas penktas dirbantis žmogus Lietuvoje – nekvalifikuotas?
„Eurostat“ duomenimis, penktadalis Lietuvos gyventojų skursta. Pajamų nelygybė Lietuvoje – viena iš didžiausių ES: mažiausiai ir daugiausiai uždirbančiųjų pajamos skiriasi apie 8 kartus.
Apie tai kasmet savo ataskaitose apie Lietuvą primena Europos Komisija: per menkas mokesčių sistemos progresyvumas – didžioji dalis mokesčių naštos tenka mažas ir vidutines pajamas turintiems žmonėms, atlyginimų skirtumai – per dideli, o socialinė apsauga ir paslaugos – minimalios. Tai didina skurdą, nesaugumo jausmą, skatina žmones emigruoti, kenkia valstybei ir jos ekonomikai.
Ir koks netikėtumas, kokia likimo ironija – emigracija nemažėja, Lietuvoje jau trūksta dirbti galinčių ir norinčių žmonių! Netikiu tuo: žmonės nori gyventi bei dirbti Lietuvoje (ir jei išvykstama iš Lietuvos, dažnai su ašaromis akyse ir skaudančia širdimi). Tik prileiskite žmones prie tvenkinių ir dalinkitės laimikiu. Dalinkitės ne siaurame ratelyje, o su visais.
Akivaizdu, kad mūsų šalyje reikia radikalių (o ne kosmetinių) mokesčių sistemos, socialinės srities pertvarkų, kitokio, kur kas didesnio, biudžeto perskirstymo. Daliniai, smulkūs sprendimai, problemų papudravimai gal ir puošia valdžios veidą, bet iš esmės socialinių problemų nesprendžia arba jau nebesprendžia.
Ne tik Lietuva, bet ir visa Europa prisimeškeriojo. Tai aiškiai įvardinta praėjusiais metais, pačiu aukščiausiu ES lygiu: Europos Komisija, Europos Parlamentas ir Taryba sutarė, kad socialinės Europos kūrimas – veiklos prioritetas. Trauktis nebėra kur, delsti nebegalima: dėl buvusios ekonominės krizės padarinių net 120 milijonų ES piliečių vis dar gresia skurdas. Auganti ekonomika savaime negarantuoja geresnio gyvenimo visiems.
Šeimos ir darbo derinimas, skurdo mažinimas, kitų socialinių problemų sprendimai – ir šių metų Europos Parlamento darbotvarkėje. Rengiami dokumentai, įpareigosiantys ES valstybes imtis socialinių problemų sprendimo nacionaliniu lygiu.
Dar 2016-aisiais Europos Parlamentas balsavo už rezoliuciją, kuria buvo siūloma sudarytigalimybę derinti profesinį ir šeimos gyvenimą,užtikrinti vienodą namų pareigų pasidalijimą tarp moterų ir vyrų. Jau tuomet buvo aišku, kad vien rekomendacinio pobūdžio rezoliucijos nepakanka: Europos Komisijos paprašyta pateikti valstybėms privalomų teisės aktų projektus.
Praėjusiais metais Europos Komisija pristatė Europos socialinių teisių ramsčio iniciatyvą, apjungiančią svarbiausias socialines iniciatyvas. Neabejoju, kad aštrios diskusijos šiemet vyks dėl teisės aktų, užtikrinančių pagrindines teises visiems darbuotojams, nepriklausomai nuo jų darbo pobūdžio bei darbo sutarties, nustatančių minimalias garantijas nėštumo, gimdymo ir vaiko priežiūros atostogoms.
Europos Parlamentas taip pat svarstys Europos Komisijos pateiktus pasiūlymus dėl skirtumų panaikinimo tarp vyrų ir moterų atlyginimų bei pensijų, dėl neįgaliuosius ar sergančius žmones prižiūrinčių asmenų atostogų, dėl Vaikų garantijos iniciatyvos.
Labai tikiuosi, kad ir Europos Parlamentas, ir Europos Taryba pritars visoms socialinėms iniciatyvoms: kito kelio nėra – tik kurti stiprią socialinę Europą. Kad pagaliau šiemet pavyks pasiekti proveržį ir dėl stringančio Europos prieinamumo akto, kuriuo siekiama nustatyti bendrus reikalavimus tam tikriems pagrindiniams gaminiams ir paslaugoms, kad neįgalieji galėtų visapusiškai dalyvauti visuomenės gyvenime.
Negalima nebegirdėti, kad Europoje (taip pat ir Lietuvoje) tiksi socialinė bomba. Bet vien tik girdėti – nepakanka. Būtini radikalūs veiksmai visoje grandinėje (ES institucijos-valstybių vyriausybės ir parlamentai-darbdaviai), kad socialinė bomba nesprogtų.
Vilija Blinkevičiūtė,LSDP pirmininko pavaduotoja, Europos Parlamento Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pirmininkė