Lietuvos Rytas: Politinę melodramą suvilgė ašaros
Vytautas Bruveris„Lietuvos rytas“
Ašaros dar neišdžiūvo, bet net pro jas matyti šviesi partijos ateitis. Taip tikino per socialdemokratų skyrybas pravirkusi europarlamentarė Vilija Blinkevičiūtė.
Prieš dešimtmetį V.Blinkevičiūtė paliko į opoziciją pasitraukusius socialliberalus ir tapo socialdemokrate, kad išsaugotų socialinės apsaugos ir darbo ministro postą.
Tačiau dabar europarlamentarė – kartu su partija, kuri savaitgalį galutinai atsikratė valdžioje panorusių likti senbuvių.
Kalbėdama su „Lietuvos rytu“ viena populiariausių socialdemokračių linkėjo susipykusiems bendražygiams išminties ir geros valios, taip pat prisiekinėjo, kad ji pati su partija šįkart liko ne dėl politinės karjeros.
– Partijos tarybos posėdis šeštadienį buvo aplaistytas ir jūsų ašaromis. Nepavyko suvaldyti emocijų? – paklausėme V.Blinkevičiūtės.
– Aš iš tiesų labai išgyvenau ir išgyvenu. Juk partijoje esu jau tikrai ne vienus metus, o su visais šiais žmonėmis kartu suvalgėme ne vieną pūdą druskos.
Be asmeninių išgyvenimų, yra ir politinių nuogąstavimų.
Juk tai, kas vyksta, kenkia ne tik mūsų partijai ar socialdemokratijai Lietuvoje apskritai, bet ir visoms tradicinėms partijoms. Tai ne tik ir ne tiek lietuviška, bet bendra Europos tendencija ir iššūkis.
Juk visoje Europoje kyla nacionalizmo bei populizmo banga, kurią regime ir vadinamosiose senosiose demokratijose. Pavyzdžiui, Austrijoje – ten tarp praėjusį savaitgalį vykusių parlamento rinkimų laimėtojų – būtent tokios jėgos.
Taigi visos tradicinės, už aiškia ideologija pagrįstą politiką pasisakančios partijos turėtų būti kaip niekad susitelkusios – tiek tarpusavyje, tiek savo viduje.
O ką regime dabar? Taigi man labai gaila, kad tai vyksta.
Be to, man tiesiog netelpa galvoje, kodėl tai vyksta.
Vis galvoju, kodėl taip atsitiko. Juk tie mūsų politikai, kurie save įvarę į tokį kampą, iš kurio po to neberado išeities, – itin patyrę.
Man vis atrodė: sveikas protas nugalės.
Iki pat pastarojo tarybos posėdžio tikėjausi, kad taip ir bus.
Deja. Todėl visos tos emocijos taip ir išsiliejo.
– Ar, jūsų nuomone, viskas galėjo pasisukti kita linkme? Jei taip, tai kokia?
Kita vertus, ar šios skyrybos – nebeatšaukiamos ir abi pusės jau niekada jokiomis aplinkybėmis nebesusieis?
– Viskas įmanoma ir tikėtina, jei yra du paprasti dalykai – gera valia ir išmintis.
Kartoju, iki šiol nesuprantu, kodėl nebuvo nei vienos, nei kitos. Matyt, aš ko nors nežinau.
O tiesiai atsakant į jūsų klausimą, ką būtų reikėję daryti, mano nuomone, padėtis visą laiką buvo visiškai aiški.
Įvyko naujo partijos pirmininko rinkimai. Jų rezultatai nebūtinai turėjo visiems patikti – ir tai natūralu.
Tačiau jeigu esi partijoje, turi priimti bendras taisykles ir po to pagal jas žaisti.
Juolab kad partijos skyrių ir jų narių valia per pirmininko rinkimus, o ypač per balsavimą dėl buvimo koalicijoje su „valstiečiais“, buvo visiškai aiški.
Galbūt ilgametis buvimas aukštuose postuose tiems bičiuliams, kurie atsisakė su tuo susitaikyti, sutrukdė deramai ir blaiviai suvokti situaciją.
O į klausimą, ar įmanoma dar sugrįžti, galima atsakyti: taip, be abejo. (Juokiasi.) Viskas įmanoma. Gyvenimas parodys.
Tačiau jie patys turi norėti grįžti ir norėti būti socialdemokratais, o ne skaldyti ir užsiiminėti užkulisiniais žaidimais.
Bet kokiu atveju manau, Seime visi vis viena bendradarbiaus.
– Tačiau atrodo, kad dabar kiekviena iš abiejų pusių tiesiog lauks kitos žlugimo. Atsiskyrėliai tikisi, kad Gintautui Paluckui nepavyks ištempti partijos į viršūnę ar net bus tik blogiau – tuomet jie galės triumfuodami grįžti sumindydami sužeistuosius.
Tuo metu G.Paluckas viliasi, kad atsiskyrėliai tyliai nukarš ir užges tame politiniame užkrosnyje, į kurį pasitraukė, o jis pats su visa partija pakils iš pelenų.
Ką manote apie teiginius, kad bus blogai visiems – kaip ir socialdemokratijos perspektyvoms Lietuvoje apskritai?
– Gali būti, kad tiesa kažkur per vidurį. (Juokiasi.)
Tačiau aš esu įsitikinusi, jog bet koks kerštavimas, kenkimas arba manymas, kad kuo blogiau bus kitiems, tuo geriau bus tau, – pražūtingas visiems.
Kas iš to, jei partija susilpnėtų, skaldytųsi dėl asmeninio keršto ar ambicijų?
Be to, esu įsitikinusi, jog teiginiai, kad Gintui nepavyks ar jis per silpnas, yra be pagrindo. Nesakau, kad partijos pirmininkui bus lengva.
Tačiau juk visi akivaizdžiai matėme, kad žmonės skyriuose visoje Lietuvoje nori permainų ir tikrai jam padės jas įgyvendinti.
Pastaruoju metu tikrai buvo matyti, kad partijos vadovybė galbūt net ir pavargo nuo to buvimo valdžioje, atitrūko nuo saviškių, kuriems išties reikėjo sujudimo. Ir dabar žmonės skyriuose tikrai išsijudino.
Čia pat – nauji rinkimai, pirmiausia savivaldos. Taigi tarpusavio karai visai nereikalingi.
Bet kokiu atveju kur kas daugiau pozityvo matau Gintauto pusėje – partijos žmonės tikrai nori dirbti ir dirbs, nes patikėjo, kad jie nebus reikalingi vien tik per rinkimus ir tik kaip lankstinukų dalytojai.
– Ar viena pagrindinių jūsų sprendimo likti su dauguma ir G.Palucku priežastis nebuvo tai, kad tikitės būti partijos sąrašo Europarlamento rinkimuose vedle? Galbūt jau gavote šią garantiją?
Be to, esate minima ir tarp galimų pretendentų į prezidento postą. Ar partija turės savo kandidatą ar kandidatę šalies vadovo rinkimuose?
– Su partija likau tikrai ne dėl to, kad norėčiau būti kokiu nors pirmu numeriu ar būčiau gavusi kokių nors pažadų.
Tiesiog mačiau, kaip žmonės mąsto, kokios nuotaikos yra skyriuose ir kad partijai iš tiesų reikia pokyčių.
O per rinkimus viską nuspręs žmonės – ir partijos nariai, ir rinkėjai.
Socialdemokratų partija visuomet turėjo kandidatą prezidento rinkimuose, skirtingai, nei, pavyzdžiui, konservatoriai.
Manau, kad turės ir dabar. O kas jis ar ji bus, susitarsime.
Po durų trankymo – kalbos apie ateitį
Praėjusį šeštadienį Socialdemokratų partijos (LSDP) taryba turėjo svarstyti partijos etikos sargų siūlymą šalinti iš savo gretų devynis Seimo frakcijos narius, nepaklususius ankstesniam vadovybės sprendimui trauktis iš valdančiosios koalicijos su „valstiečiais“.
Tačiau aštuoni maištininkai, nelaukdami tarybos posėdžio, pareiškė paliekantys partiją. Tarp durimis trenkusiųjų – ir bene įtakingiausi LSDP senbuviai: G.Kirkilas, A.Butkevičius, J.Bernatonis, R.Šalaševičiūtė, I.Šiaulienė, A.Palionis, A.Skardžius, R.Sinkevičius. Anksčiau partiją paliko L.Linkevičius, norėjęs toliau būti užsienio reikalų ministru.
Savo noru iš partijos neišėjo tik A.Vinkus. Per partijos tarybos posėdį sakydamas emocionalią kalbą jis sugraudino V.Blinkevičiūtę, tačiau kitų bendražygių širdžių nesuminkštino ir buvo pašalintas.
Tarp nepaklusniųjų anksčiau buvęs M.Bastys atsiėmė savo parašą po vadinamosios frakcijų koalicijos sutartimi su „valstiečiais“. Tačiau etikos sargai šio politiko likimo nesvarstė, nes kol kas jo narystė partijoje yra sustabdyta.
Jei M.Bastys formaliai prisidės prie partijos vadovybę palaikančių parlamentarų R.Budbergytės, R.Popovienės, J.Oleko, J.Sabatausko, A.Salamakino ir A.Syso, konfliktuojančios kairiųjų pusės Seime turės po frakciją. Tik maištininkų ji bus didesnė – prie 10 buvusių socialdemokratų prisidės du „darbiečiai“.
Tačiau dar neaišku, kas pradės skyrybų procesą ir kas ką turėtų išmesti iš dabartinės vienos frakcijos.
„Ir nebūdami partijoje toliau įgyvendinsime socialdemokratinę programą, toliau tarnausime valstybei ir Lietuvos žmonėms. Taip pat mes ketiname po dvejų metų sugrįžti į LSDP, jeigu mūsų partija išliks socialdemokratinė“, – taip viešame pareiškime paskelbė aštuoni parlamentarai, kurie patys pasitraukė iš partijos.
„Taip, tai tam tikros epochos pabaiga, bet ginčuose ir gimdymo kančiose gimsta gražūs dalykai. Šiandien gimstame iš naujo“, – šeštadienį pareiškė socialdemokratų vedlys G.Paluckas.
Tačiau politologai teigia, kad miglotos abiejų pusių perspektyvos. Pasitraukę kairiųjų senbuviai greičiausiai jau skaičiuos paskutinius savo politinės karjeros metus, o G.Paluckui gali pritrūkti jėgų bei sugebėjimų prikelti partiją naujam gyvenimui.