Kaip COVID-19 virusas turėtų koreguoti socialinę politiką

2020 gegužės mėn. 13 d.
Gediminas JAKAVONIS

Pandemijos pasekmes pajus didelė dalis šalies piliečių, kuriems reikės valstybės paramos. Į ką derėtų atsižvelgti Vyriausybei, kad nesikartotų 2008-2009 metų krizės pamokos, kurias išgyvenome itin skaudžiai?

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo europarlamentarė, buvusi ilgametė socialinės apsaugos ir darbo ministrė Vilija BLINKEVIČIŪTĖ, Seimo narys Povilas URBŠYS, Kazlų Rūdos meras Mantas VARAŠKA, ekonomistas, socialinių mokslų daktaras Teodoras MEDAISKIS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Kaip įvertintumėte pastarojo meto Lietuvos socialinės politikos situaciją?

V.BLINKEVIČIŪTĖ: Kokia yra dabar situacija Lietuvoje, kokios yra mūsų žmonių galimybės dirbti, užsidirbti ir ar pakankamai Lietuva investuoja į socialinę apsaugą? Galbūt galima būtų atsakyti, kad nepakankamai, jeigu mes pirmiausia žiūrėtumėm į tai, kiek Lietuva investavo iki pandemijos krizės. Turiu omenyje socialinę piniginę paramą, įvairias kompensacijas, išmokas, socialines paslaugas, neįgaliųjų centrus, įvairią neįgaliųjų kompensacinę techniką, senelių namus ir pan. Mes gerokai atsiliekame nuo Europos Sąjungos vidurkio, bene dvigubai mažiau investuojame lėšų nuo bendro vidaus produkto, todėl rezultatas yra ne visai geras. Mes velkamės kitų Europos Sąjungos valstybių uodegoje, nes pas mus ir didelis santykinis skurdas, ir gan nemaža pajamų nelygybė.

Galiu pasveikinti Lietuvos valdžios institucijas, kad jos dėl šios pandemijos ėmėsi gan griežtų apsaugos priemonių įvesdamos karantiną, tam tikrus ribojimus. Tai yra tikrai neišvengiamas dalykas. Bendrauju su kitų valstybių europarlamentarais, matau, kad mūsų Lietuvoje situacija yra tokia, kad tos griežtos priemonės duoda neblogą rezultatą. Sveikinu ir Lietuvos žmones, kad didžioji dauguma jų supranta, jog yra neišvengiama laikytis tam tikrų apsaugos, ribojimo priemonių. Kai dabar žiūriu į švedus, kurie nesiėmė griežtų ribojimų sakydami, kad patys žmonės yra sąmoningi ir turi suprasti, kad jie turi saugotis ir pan., matau iki šiol kylančią užsikrėtusių koronavirusu kreivę. O Lietuvoje situacija yra tikrai gerėjanti ir visai kitokia.

P.URBŠYS: Akivaizdu, kad virusas Lietuvoje atveria skurdo bedugnę. Jeigu mes galime girtis, kad pas mus bus mažiausiai mirčių, bet po koronaviruso, ko gero, mes būsime labiausiai nuskurdinta valstybė. Nepamirškime, šių metų pradžioje Europos Komisija konstatavo, kad skurdas mūsų valstybėje yra pagrindinė problema, kurią turime spręsti. Šiai dienai mes turime apie 700 tūkst. gyventojų, gyvenančių ties skurdo riba, o iš jų - daugiau nei 300 tūkst. gyvena absoliučiame skurde, t.y., kai vienam gyventojui tenka 240 Eur per mėnesį. Šiuo metu mes stebime, kaip didėja bedarbių skaičius: 2019 m. jų buvo 92 tūkst., šiuo metu jų skaičius artėja prie 200 tūkst. ir man atrodo, kad netrukus peržengs 200 tūkst. ribą. Iš esmės bedarbių skaičius bus panašus į tą, kuris buvo po 2008 m. ekonominės krizės. Kai dabar daug kalbama apie verslo gelbėjimo planus, sveikatos apsaugos sistemos stiprinimą, viskas yra aišku. Bet nesigirdi, tiek prezidentūros lygmeniu, tiek Vyriausybės lygmeniu, galų gale, ir Seimo lygmeniu, kad į šią problemą būtų pradėta žiūrėti sistemiškai. Jau ne kartą buvo baksnota tos pačios Valstybės kontrolės, kad socialinės paramos sistema pas mus yra neefektyvi. Socialinėms paslaugoms kompensuoti metai iš metų panaudojama tik 50 proc. visos skiriamos sumos. O ir minimali suma, kuri pasiekia nuskurdusius gyventojus, tuos 86 proc., gavusius paramą, neužtikrina jų minimalių poreikių. Kai matai, kad iš esmės tie socialiniai dalykai yra labiau panaudojami kaip viešųjų ryšių akcijos priemonės kai kam parodyti savo politinį jautrumą, tuomet tiesiog nusvyra rankos. Praėjusiais metais buvo paskleista žinutė, kai prezidento žmona vizito metu kalbėjosi su Vokietijos prezidento žmona apie skurdo problemas Lietuvoje. Žinutė tikrai jautri ir orientuota pademonstruoti jautrumą. Bet kas po to vyksta? Praktiškai nieko. Paskutinis pavyzdys, kai prezidentas nuotoliniu būdu organizuoja pasitarimą su įvairiomis visuomeninėmis organizacijomis ir su savivaldybių asociacija, svarstydamas žmonių su negalia problemas. Apie jų problemas reikia kalbėti, bet šiandien pagal statistiką labiausiai skurdas vyrauja tarp bedarbių, vienišų žmonių, vienišų tėvų, kurie augina vaikus, ir tik paskui eina pensininkai. Man atrodo, kad reikia žiūrėti ne į kažkokią pažeidžiamą socialinę grupę, bet iš esmės pradėti spręsti tas problemas. Faktas, kad iki šios dienos mūsų sukurta sistema neužtikrina minimalių skurdžiai gyvenančių žmonių poreikių. Taip pat nesudaromos sąlygos ta parama pasinaudoti visiems tiems, kuriems ji yra reikalinga, nesudaromos sąlygos žmonėms gauti informaciją, kad jie galėtų pasinaudoti savo teisėmis gauti socialinę paramą. Jeigu kitose valstybėse yra prievolė informuoti gyventoją apie jam priklausančią socialinę paramą, pas mus žmogus tampa vos ne detektyvu, kuris turi tyrinėti ir išgauti iš institucijų, kas jam priklauso. Skandalingas pavyzdys, kai skiriamos pinigų sumos, pašalpos įsidarbinimui. Yra nustatyta, kad 82 proc. asmenų negavo tos pašalpos, kadangi nežinojo, nes neturėjo tokios informacijos. Man atrodo, kad kai kuriais atvejais tai daroma sąmoningai. Sąmoningai yra nuslepiama informacija nuo žmonių, tokiu būdu dirbtinai yra sutaupomos lėšos, kurios galėtų pasiekti žmones ir tada tos lėšos panaudojamos visai kitoms reikmėms.

T.MEDAISKIS: Aš manau, kad imamasi labai daug veiksmingų ir reikalingų priemonių, todėl šias pastangas vertinčiau pozityviai. Vis dėlto kai kurie dalykai galbūt galėtų kelti abejonių. Man atrodo, per mažai yra akcentuojama tai, kad remiant ar skiriant kažkokias išmokas, nepakankamai dedama pastangų, kad tos išmokos būtų skiriamos ne visiškai už dyką. Kad būtų sukuriamos kokios nors papildomos darbo vietos ar duodami valstybiniai užsakymai veiklai, kuria tie žmonės galėtų užsiimti ir atlikti tam tikrą darbą už skiriamas išmokas, gal ir ne visai minimalias. Aš manau, valdžia labiau turėtų galvoti apie tai, kaip sukurti kokias nors veiklas, galbūt laikinas, galbūt tokias, kurios normaliomis sąlygomis ir nebūtų būtinos, pavyzdžiui, tvarkyti, dažyti, prižiūrėti vyresnio amžiaus žmones ar dar ką nors. Šios veiklos būtų finansuojamos tomis lėšomis, kurios skiriamos tai nelaimei įveikti. Iš šių lėšų galima būtų sumokėti žmonėms, netekusiems darbo, pagrindinės veiklos. Būtų protingiau, jeigu pinigai būtų mokami už kažką, kas yra nuveikta. Galėtų būti ne kaip vienkartinės išmokos, o gal net didesni pinigai, negu yra mokami dabar. Tas bendras požiūris man atrodo ne visuomet įmanomas.

M.VARAŠKA: Vis dar mėginame labiau padėti norintiems visada jaustis remtiniems, nei norintiems pakilti ir gyventi savarankiškai. Sutinku, dalis darbingo amžiaus žmonių dėl sveikatos būklės ar pareigos prižiūrėti artimąjį remtinais liks visada, kadangi yra priklausomi nuo kitų aplinkybių. Tačiau didžioji dalis turi darbo galimybes, tik jų neišnaudoja. Dirbant savivaldoje matyti, jog valstybės politika nuolat remti pakankamų pajamų ar turto neturinčius asmenis, kai jie gali dirbti, neturi ateities. Tarkime, socialinis būstas yra skiriamas tik tada, kai asmuo tam tikrą laiką neturi valstybės nustatytų pajamų. Ar priklausys jam toks būstas, gali lemti kelių eurų skirtumas. Ką daro daugelis žmonių? Mėgina kratytis bet kokių teisėtų pajamų ir kuo ilgesniam laikui. O šitai dar seka socialiniai darbuotojai, kurie sudaro būsto eiles, tikrina, ar eilėje esantys žmonės toliau atitinka paramos reikalavimus.

G.JAKAVONIS: Kodėl niekas nesikeičia artėjant krizei, kuri, prognozuojama, prasidės koronaviruso pandemijai pasibaigus?

V.BLINKEVIČIŪTĖ: Daug politikų, apžvalgininkų, daugybė sutiktų žmonių kalba, kad pradžioje buvo tam tikras chaosas. Bet pradžioje chaosas buvo visose Europos Sąjungos valstybėse ir net Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur matėsi, kad niekas nesitikėjo tokios pandemijos, galbūt pradžioje nerimtai žiūrėjo, o vėliau sulaukta skaudžių pasekmių. Lietuvoje to chaoso būta, bet niekas netikėjo ir niekas nežinojo, kaip visa tai reikia suvaldyti.

Ką dabar reikėtų daryti ir kur matau rimčiausią situaciją, kai kalbame apie žmonių gyvenimus, socialinio užimtumo sritį, jų pajamas? Apie tai, kaip įveiksime tas pasekmes, dabar mes labai rimtai turime kalbėti. Ar žmonių gyvenimas nenukentės? Ar neatsitiks taip, kaip buvo 2008-2009 m. ekonominės krizės metu, kai tuometė Vyriausybė, vadovaujama Andriaus Kubiliaus, nukarpė iš tikrųjų sunkiai gyvenančių žmonių pensijas, atlyginimus, per mažai investavo į socialinę apsaugą, į draudimą nuo nedarbo, turiu omenyje, įvairias bedarbių išmokas. Tuo metu praradimai buvo didžiuliai. Prisiminkime, kiek žmonių tuo metu išvažiavo iš Lietuvos todėl, kad jie nei darbo galėjo susirasti, nei turėjo kokių nors lėšų pragyvenimui. Mes praradome didžiąją dalį mūsų darbingų žmonių, kurie išvažiavo laimės ieškoti kitur. Aš labai tikiuosi, kad mes dabar jau būsime rimtai pasimokę iš praėjusios ekonominės-socialinės krizės ir tikrai netaupysime pačių sudėtingiausiai gyvenančių žmonių sąskaita. Turiu omenyje, pensininkus, kurie turi išgyventi iš savo pensijų ir nemažai investuoti į vaistus, mūsų šeimas, auginančias vaikus, nes vaikų skurdas Lietuvoje yra vienas didžiausių Europos Sąjungoje. Yra mūsų neįgalieji žmonės, kuriems sunku susirasti darbą bendroje darbo rinkoje, o iš pensijos ne visada lengva išgyventi. Pagaliau yra ir priešpensinio amžiaus žmonės, gyvenantys regionuose, kurie netenka darbo, o sulaukus 50 metų vėl įsidarbinti yra labai sudėtinga. Pirmiausia, mums reikia galvoti, kaip investuoti į tuos žmones ir jokiu būdu netaupyti šių žmonių sąskaita. Dar viena žmonių kategorija, kurią noriu paminėti, tai yra žmonės, kurie patys susikūrė darbo vietas. Savarankiškai dirbantiems žmonėms, smulkiems ir vidutiniams verslininkams, kurie šiuo laikotarpiu labai nukentėjo, tiesiog būtina sudaryti sąlygas atsigauti ir dirbti.

Manau, mūsų dabartinė valdžia ir vadovai tikrai neleis mažinti pensijų. Antra, tikiuosi, kad kiekvieną dieną susiduriančių su rizika socialinių darbuotojų atlyginimai bus padidinti lygiai taip pat, kaip ir medikų atlyginimai. Kitas dalykas, Lietuva turi daug daugiau investuoti į socialines paslaugas, kad vyresnio amžiaus žmonėms ir neįgaliesiems netrūktų įvairių socialinių paslaugų - ar tai būtų dienos centrai, ar tai būtų senelių namai su kokybiškomis paslaugomis, kur dirbtų rimti specialistai. Dar vienas dalykas - mūsų vaikai. Noriu pasakyti, kad vien vaiko pinigai iš skurdo jų neištrauks. Mums reikia daug investuoti į vaikų švietimą, į vaikų sveikatą, į vaikų mitybą. Jeigu šių bazinių dalykų vaikai Lietuvoje neturės, vadinasi, mūsų praradimai bus dideli ir taip jau senstančioje Europoje, ir senstančioje Lietuvoje.

P.URBŠYS: Koronaviruso metu mes matome, kad valdžia ne tik negeba problemos suvokti ir pradėti į ją žiūrėti sistemiškai. Praktiškai nėra jokios politinės lyderystės. Kartu pastebime tokius procesus, kai kairė nežino, ką daro dešinė. Paskutinis sveikatos ministro įsakymas - kad prievartiniu būdu būtų iškeldinami žmonės iš slaugos ligoninių, kuriems yra pasibaigusios mokamos paslaugos. Iki šiol, pasibaigus toms paslaugoms, žmogus ar jo artimieji galėjo mokėti savo pinigus ir toliau šios paslaugos galėjo būti teikiamos. O buvo nuspręsta tuos žmones mesti į gatvę. Praktiškai yra vadovaujamasi principu, kad nėra žmogaus, nėra problemos. Taip, šiuo atveju jis nemirs slaugos ligoninėje, bet bus pasmerktas savo gyvenamojoje vietoje, kur neturės normalių gyvenimo sąlygų. Ministras kalba, kad savivaldybės turėtų pasirūpinti ir teikti tokias paslaugas namuose. Bet ar šis sprendimas buvo suderintas su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ir su Savivaldybių asociacija? Kiek savivaldybės yra pasirengusios šitą paslaugą teikti? 50-yje savivaldybių nėra realių planų dėl socialinės atskirties mažinimo ir efektyvių socialinių paslaugų teikimo. Net poreikiai nėra ištirti iki galo. Apie ką mes galime kalbėti? Ar savivaldybės yra pajėgios perimti tą socialinę naštą? Tokie blaškymaisi, kurie yra, prives ne prie ko nors kito, bet prie žmonių mirties. Mes turime neslėpti vienos tiesos. Dabar pas mus daugiau žmonių miršta ne nuo koronaviruso, o nuo skurdo. Būtent skurdas yra pagrindinis mūsų skaudulys, kurį turime gydyti ir suvokti, kad koronaviruso pasekmės dar padidins socialinę atskirtį. Ta bedugnė dar labiau padidės.

T.MEDAISKIS: Neblogai būtų dėti daugiau pastangų, kad išmokos būtų mokamos už tam tikrą papildomą veiklą žmonėms, kurie prarado darbą. Tokia veikla galėtų būti daroma valstybiniais, savivaldybių užsakymais. Yra rengiamos pokarantininės priemonės ir jose yra socialinės paramos didinimo priemonės. Šis dalykas, siejamas su karantino reikalais, man atrodo kiek dirbtinis. Galbūt socialinė parama pas mus išvis yra maža ir ją reikia didinti. Yra karantinas ar nėra jo, bet dabar tai siejama su karantinu, tvirtinant, kad socialinės paramos gavėjai gauna per mažas išmokas ir jie bus labiausiai nukentėję. Šiek tiek abejočiau šiuo dalyku. Nes jeigu žmogus gyveno tik iš socialinės paramos ir neturėjo jokios veiklos, tai socialinė parama jam kaip buvo mokama, taip ir bus mokama. Maža pensija kaip buvo mokama, taip ir bus mokama. Kažkokių didelių ir ypatingų praradimų toks žmogus neturi. Tad šioje vietoje kažkokių išmokų didinimas neatrodo pakankamai logiškas.

M.VARAŠKA: Yra posakis - pokyčiai niekada neįvyksta be skausmo. Socialinėje srityje, kuri savaime skausminga, siaurinti išplėstas lengvatas nedėkingas kelias. Vis dėlto, jei mes, pvz., socialiniame būste neįvesime principo, jog už jį nors ir nedaug, bet asmuo turi mokėti nuomą, mes niekada neįveiksime nuostatos, kad būti remiamam ir gauti veltui yra geriau nei dirbti ir būti savarankiškam. Šiuo metu mažesnės savivaldybės priima sprendimus dėl trumpalaikio skolinimosi iš Vyriausybės su pažadu, jog pasiskolintos lėšos dėl negautų mokesčių nebus išreikalautos atgal. Jei šis pažadas pasitvirtins, tai bus reali valstybės parama. Tokiu atveju galėsime teikti visas socialines išmokas, nemažinti darbo užmokesčių, nes tai ir sudaro pagrindines savivaldybės išlaidas.

G.JAKAVONIS: Ne paslaptis, kad daliai gaunančių socialines išmokas ieškoti darbo tiesiog neapsimokėjo. Kaip turėtų pasikeisti socialinė politika Lietuvoje, kad socialinių išmokų būtų kuo mažiau?

V.BLINKEVIČIŪTĖ: Dar vienas momentas - kad nebūtų padaryta klaida ir būtų pasimokyta iš praeitos ekonominės, socialinės ir finansinės krizės. Mes turime daugiau investuoti į tuos žmones, kurie neteko darbo. Dabar vos ne kasdien atleidžiama iš darbo po tūkstantį žmonių. Per mėnesį jau 30 tūkst. žmonių registravosi užimtumo tarnybose. Vadinasi, turime daugiau investuoti į draudimo nuo nedarbo sistemą, t.y. pailginti nedarbo išmoką, liaudyje vadinamą bedarbio pašalpą, nes kai kam tikrai gali tekti ir ilgiau mokėti, neužteks mokėti pusę metų ar 9 mėnesius. Lietuva dabar investuoja tik 0,5 proc. nuo bendro vidaus produkto į draudimo nuo nedarbo sistemą. O Europos Sąjungos vidurkis yra 2,5 proc. Kodėl tai yra svarbu? Žmogus dėl šios pandemijos neteko darbo, kadangi neliko darbo vietų, matėme, kad viskas buvo uždaryta, žlugo, atskiri sektoriai ir toliau nedirba. Ar mes norime, kad šie žmonės po kiek laiko emigruotų, nes praėjusį kartą ši emigracija buvo tokia didelė.

Norėčiau atkreipti dėmesį į smulkius ir vidutinius verslininkus, ypatingai į savarankiškai dirbančius. Vyriausybės buvo nutarta, kad savarankiškai dirbančiam žmogui, jeigu dėl suprantamų objektyvių priežasčių neturi darbo, būtų mokama 257 Eur išmoka. Ar įmanoma iš tokių pinigų išgyventi? Kai žmogus dirbo, užsidirbo, šeimą, vaikus išlaikė. Ši išmoka bent karantino laikotarpiu turi būti dvigubai didesnė. Gerokai reiktų pagalvoti, ar pasibaigus karantinui, subjektyviai įvertinus esamas aplinkybes, mėnesį, du, arba net tris tos išmokos mokėjimas turėtų būti padidintas. Kad tas žmogus galėtų išgyventi, nekristų į depresiją, neemigruotų, nenusiviltų mūsų valstybe, galėtų pasirūpinti savo šeima ir vaikais. Čia reikalingas daug didesnis valstybės vaidmuo ir parama. Reikia galvoti ir apie kitus smulkius verslininkus, gal jiems reikalinga atidėti kai kuriuos mokesčius, galbūt atidėti privalomojo sveikatos draudimo mokestį. Tai yra būtina ir neišvengiama tikintis, kad žmonės vėl galėtų atsistoti ant kojų. Iš europinių fondų ateis didžiuliai pinigai. Europos Parlamentas ir Europos Sąjungos Taryba patvirtino ne vieno milijardo eurų paramą, kuri turėtų būti skirta nukentėjusiems nuo pandeminės krizės. Būtina greičiau pasirengti panaudoti šias lėšas toms sritims, kurioms reikia ir kurios sukuria ir padeda išlaikyti darbo vietas su tam tikromis socialinėmis garantijomis, su tinkamu atlyginimu. Jokiu būdu šios krizės padarinių mes negalime spręsti taupydami vargingiausiai, sunkiausiai besiverčiančių žmonių sąskaita. Labai norėčiau palinkėti, kad tiek mūsų politikai, tiek kitos valstybės institucijos dirbtų ranka rankon, kad nebūtų svarbiausia, kurios partijos pasiūlymai įgyvendinami siekiant padėti Lietuvos žmonėms.

P.URBŠYS: Manau, reikia nustoti socialinę skurdo temą naudoti politikams kaip viešųjų ryšių priemonę. Niekas netrukdo prezidentui, užuot rengus nuotolinius pasitarimus dėl vienos ar kitos socialiai pažeidžiamos grupės, tiesiog atsiversti valstybės auditą, kur juodai ant balto yra nurodytos mūsų silpniausios vietos. Mes Europos Sąjungoje esame priskirti prie valstybių, kurios mažiausiai skiria lėšų socialinei atskirčiai mažinti. Negana to, tie pinigai yra panaudojami neefektyviai. Atsižvelgiant į audito išvadas, yra aiškios nuorodos, kaip tą efektyvumą galima pagerinti. Artėja ekonominė krizė, kuri dar labiau pagilins socialinę atskirtį. Reikia nepamiršti, kad jeigu yra kuriama gerovės valstybė, būtent šie klausimai svarbiausi turi būti kiekvieno politiko darbotvarkėje. Būtų gerai, kad šiuo atveju nebūtų rengiamos ir opozicijos parodomosios akcijos Seime, tarsi gilinantis į tą problemą. Mūsų politikų darbotvarkėje didėjanti socialinė atskirtis koronaviruso akivaizdoje yra ne pagrindinė. Šie dalykai turi tapti neapsimestiniu, o realiu prioritetu.

T.MEDAISKIS: Jeigu žmogus, gaudamas socialinę paramą, vykdė dar kokią veiklą ir tos veiklos neteko, prarado iš tos veiklos gaunamas pajamas, tuomet yra tam tikros priemonės toms prarastoms pajamoms kompensuoti ir tam žmogui padėti ir pan. Čia niekas nesiginčija. Tačiau jeigu buvo tik socialinė parama ir ji niekaip nesumažėjo, ji yra mokama, tad ar tikslinga su tomis karantino priemonėmis sieti jos didinimo, gavimo lengvinimo ir t.t. Aš manyčiau, kad čia, jeigu taip ir būtų daroma, reikėtų vis dėlto išgirsti tikrus argumentus, kodėl ir dėl ko tai reiktų daryti. Vieno abstraktaus argumento, kad socialiai remtini labiausiai nukentės nuo karantino, nežinau, ar pakanka. Nežinau, ar labiau gali nukentėti socialiai remtini, nei visi kiti sėkmingi verslininkai, kurie turi turizmo verslą ir pan. Šiuo požiūriu orientavimasis į socialiai remtinas grupes galbūt turėtų būti labiau argumentuotas, labiau pagrįstas ir ištyrinėtas, o ne vien mechaniškai pasakyta, kad būtent tiems yra blogiausia. Galbūt blogiausia yra ne tik tiems ar ne tiek, kiek ir kitiems.

M.VARAŠKA: Akivaizdu, kad žmonės, gaunantys mažas pensijas ar bedarbio išmokas, negali pragyventi patys ir išlaikyti savo šeimas. Kol kas tokiems žmonėms valstybė ar savivaldybės kūrė dešimtis priemonių, per mėnesį suteikiančių keliolikos ar keliasdešimties eurų lengvatų: šildymas, transportas, vaistai, būsto parama, darželio paslaugos, teisinė pagalba, maisto produktai ir t.t. Kur kas paprasčiau ir be biurokratų išlaikymo būtų nustatyti bendrą remtiną pajamų dydį (pvz., suaugęs asmuo 500 Eur) ir jei žmogus jo nepasiekia (pvz., pensija tik 350 Eur), skirti vieną išmoką tam dydžiui pasiekti (+150 Eur prie 350 Eur pensijos). Turėtume daug paprastesnę socialinės pagalbos sistemą, kur kas mažiau biurokratizmo ir daugiau žmogaus orumo nesiblaškant po keliolika paramos skirstytojų. Žmogus pagaliau galėtų rinktis, kaip elgtis su savo pinigais, užuot įnikęs į vaistų nuolaidas, nors galbūt jam labiau praverstų ne išgertos tabletės, o geresnis maistas ir bilietai į spektaklį.

Respublika