V. Blinkevičiūtė: tai yra didžiulė Lietuvos gėda
Nemira Pumprickaitė, LRT TELEVIZIJOS laida „Savaitė“, LRT.lt, www.lrt.lt
2017 m. sausio 30 d.
Lietuvoje apie luošinamus ir žudomus vaikus pradėjome kalbėti jau pernelyg dažnai. Tragedija Kėdainiuose, kai taip ir neatgavęs sąmonės mirė ketverių metų vaikas, privertė socialinės apsaugos ir darbo ministrą paskelbti, kad kitą savaitę Vyriausybei turėtų būti pateiktas naujas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo projektas, o Seimą – vasarį rinktis į neeilinę sesiją, kad tas įstatymas būtų pagaliau priimtas.
Išeidami žiemos poilsio parlamentarai nesugebėjo apsvarstyti bent pataisų, kurios draustų smurtą prieš vaikus – tada nugalėjo techniniai formalumai, nors tada mažasis nelaimėlis dar buvo gyvas ir galbūt šiandien būtų šypsojęsis savo tegu ir komplikuotoje šeimoje. Nuo smurto kenčia ir moterys. Dažniausiai toks smurtas nėra viešas, jis vyksta šeimoje, ir, deja, ne visada aukos prisipažįsta ar pasipasakoja.
Pokalbis apie tai – su Vilija Blinkevičiūte, kuri šią savaitę išrinkta Europos Parlamento (EP) Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pirmininke.
– Noriu pradėti klausimais apie vaikus, nors jums tiesiogiai moterys ir lyčių lygybė priklausytų.
– Bet tai tiesiogiai su vaikais susijęs darbas.
– Tai štai, Lietuva kone 20 metų kalba apie tai, kad nebegalima smurtauti prieš vaikus, bet mes neturime įstatymo, mes nesugebame jo priimti. Seime kažkodėl vis neatsiranda politinės valios priimti bent jau pataisas, ne patį įstatymą. Dabar – visai naujas atvejis, kai pataisos buvo, deja, net nesvarstytos. Kas yra geriau, jūsų manymu, – ar bent pataisas priimti, kad būtų uždraustas smurtas prieš vaikus, ar laukti įstatymo?
– Pirmiausia, aš noriu pasakyti, kad tai, kas vyksta Lietuvoje – užmušami, skriaudžiami, išnaudojami vaikai – yra didžiulė Lietuvos gėda. Ir už tai atsakomybę turime prisiimti, pradedant nuo Seimo. Argi galima diskutuoti dėl apibrėžimo, ar galima, ar negalima mušti vaiko? Ar turi teisę šeimoje tėvai ar seneliai mušti vaiką? Iš viso negali kilti tokių diskusijų. Pirmiausia, tą įstatymą reikia, jau reikėjo priimti.
– Na, dabar Seimas rinksis į neeilinę sesiją to daryti.
– Geriau vėliau negu niekada. Duok dieve, kad ir būtų priimtas, kad nebūtų vėl vadovaujamasi tuo, kad negalima kištis į šeimą, kad šeimoje kaip kas nori, taip gali elgtis. Niekas negali. Kaip tu augsi nuo mažų dienų, kaip tu matysi, kaip su tavimi elgiasi tėvai, tu toks pats užaugęs būsi. Tai ar nėra taip, kad mes Lietuvoje iš kartos į kartą auginame smurtautojus?
Mes leidžiame jiems jaustis nebaudžiamiems. Kaip ir šitas Kėdainių berniuko atvejis – pasirodo, berniukas jau buvo sumuštas praėjusių metų lapkričio mėnesį. Ne, nepakako įrodymų. Kokių dar reikia įrodymų? Vaikas sumuštas. Reiškia, patėvis, kaip ir mama, jautėsi gana saugiai, jokios atsakomybės. Ir jie galvojo išvengs jos ir vėl. Šitas atvejis, kaip ir prieš tai buvę atvejai, neturi likti be atsako ir be atsakomybės. Aš jau šiandien kalbu griežtai, nes man skauda dėl to, kas vyksta Lietuvoje.
– O kai jūs buvote ministre, nebuvo kalbų, nebuvo bandymų priimti šitą įstatymą? Kodėl jis tiek metų nepriimtas?
– Tiesą sakant, kai buvau ministre, mes priėmėme labai daug įstatymų. Bet kiekvieną kartą turime eiti į priekį. Turime matyti, kokio amžiaus tėvai, patėviai smurtauja. Pažiūrėkite – jie vis jaunesni ir jaunesni. Vadinasi, einant į priekį, mes turime būti dar kategoriškesni.
Taip, atėjo laikas pasakyti, kad mes negalime to toleruoti, vadinasi, reikia dar griežtesnių įstatymų, nes kitaip mes nieko nepasieksime. Bet be to, kad mes pagaliau įrašysime apibrėžimą, pasakysime, kad nevalia vaiko mušti, dar įstatymas turi būti vykdomas. Negali būti abejingumo, kai sakome, kad atitinkamoms tarnyboms nepakako įrodymų. Turi pakakti įrodymų, nes čia mes kalbame apie vaiko gyvybę.
– Ar šita ministerija – Socialinės apsaugos ir darbo – turėjo likti socialdemokratų rankose?
– Vienareikšmiškai.
– Jums siūlė tapti ministre?
– Taip.
– Ir jūs atsisakėte?
– Tas siūlymas buvo. Vieną kartą sulaukiau skambučio ir manęs paklausė, ar galėčiau. Aš pasakiau, kad dirbu EP, tačiau bet kokiu atveju esu [už tai], kad SADM politinė atsakomybė turėtų būti Socialdemokratų partijos. Todėl, aš galvoju, kad čia yra mūsų, socialdemokratų, klaida, kad mes atsisakėme ar kokiu nors kitokiu būdu netekome socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
– Mes dar grįšime prie socialdemokratų, bet aš dar noriu paklausti apie moteris. Iš šito paskutinio tragiško įvykio lyg ir aiškėja, kad mama irgi buvo gerokai to savo sugyventinio „padaužoma“. Smurtas prieš moteris. Jeigu mes žiūrėtume į Lietuvos skaičius, statistiką, kaip ji atrodo Europos Sąjungos (ES) kontekste? Ir apskritai ES kiek yra dažnas smurtas prieš moteris?
– Iš tikrųjų smurtas prieš moteris Lietuvoje yra labai paplitęs. Ir ne veltui šiuos metus Europos Komisija (EK) paskelbė kovos su smurtu prieš moteris metais – tai reiškia, kad problema yra didelė ir Lietuvoje, ir kitose ES valstybėse. Smurtas prieš moteris tiesiogiai yra susijęs ir su smurtu prieš vaikus, ypač šeimoje.
Ir dar – dabar, kalbėdama viešai, noriu kreiptis į Seimą: Lietuva iki šiol neratifikavusi Stambulo konvencijos, kurioje kalbama apie smurtą prieš moteris. Tai yra tiesiogiai susiję, kaip minėjau, su smurtu prieš vaikus. Labai prašau ratifikuoti Lietuvoje šią konvenciją. Ir neatidėlioti, ir nedelsti, ir nediskutuoti nuo ryto iki vakaro, metai iš metų, kad pažeisime apibrėžimą ar kokį šeimos privatumą ir taip toliau. Reikia keisti mūsų politikų požiūrį. Aš labai tikiuosi, kad politikai pažvelgs daug plačiau, negyvens šiaudinės pastogės laikais, o tiesiog plačiau pažvelgs į pasaulį ir esamą realybę. Pasaulis keičiasi. Pagarba moterims, vaikams, pagalba seniems žmonėms ir neįgaliems – tai turi būti mūsų valstybėje. ES šeimos narei tai – privalumas, nes tik tokiu atveju joje norės gyventi žmonės.
– Pradėjome kalbėti apie socdemus ir norėčiau grįžti prie šitos temos. Jūs esate, bent jau labai garsiai kalbama, viena iš realiausių kandidačių užimti socialdemokratų pirmininko postą artimiausiuose rinkimuose. Ar šiandien, po to, kai jūs jau tapote EP komiteto pirmininke, jau tiek metų esate europarlamentarė, galite nedviprasmiškai ir visiškai atvirai atsakyti – sieksite partijos pirmininko posto, ar ne?
– Sakėte, kad būtinai turite užduoti šį klausimą. Koks būtų mano atsakymas? Kokias pareigas beužimčiau per visą savo karjerą, visą laiką labai svarstydavau, ar galėsiu tą darbą atlikti taip, kad atiduočiau visą savo laiką tam, kad būtų geras, tinkamas rezultatas. Lietuvos pasiekimas, kad Lietuvai, tikrai nedidelei valstybei, patikimas vieno iš EP komitetų pirmininko postų, ko neturėjo nė viena Baltijos valstybė iki šiol. Tai darbas, kai reikės dirbti labai daug, ir atiduoti savęs labai daug.
Tikrai meluočiau savo žmonėms, pavesčiau savo partiečius, jų pasitikėjimą galbūt prarasčiau, jeigu sakyčiau, kad šalia dar galiu būti ir puiki mūsų LSDP pirmininkė. O jeigu tam neturėsiu laiko? Jeigu tam neturėsiu tiek sveikatos, kad galėčiau tuos du darbus atlikti taip, kad nepadaryčiau gėdos savo valstybei, savo Lietuvai? Todėl aš dabar su ašaromis akyse tai sakau – man tai būtų sunku. Aš tikrai negalėčiau dviejų darbų atlikti tinkamai.