Tegul tik vyrai nesigėdija verkti
Nuo aštuntos klasės, dar besimokydama Linkuvoje, svajojo tapti teisėja. Manė, kad būtų visiems vienodai teisinga. Po teisės studijų Vilniaus universitete teisėja netapo. Dėl per jauno amžiaus. Tapo ministre, dar ir šiandien vadinama „pensininkų mama“. Daugiau kaip 30 darbo metų socialinio teisingumo srityje.
Vilija BLINKEVIČIŪTĖ, Europos Parlamento Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pirmininkė, šypteli: „Gal ir taikliai pastebėjote. Dirbu teisėja. Tik socialinio teisingumo teisme“.
Ponia Vilija, esate viešas asmuo. Kodėl informacijos apie Jūsų asmeninį gyvenimą nedaug, net skandalų – nulis?
Oj, neturiu jokių paslapčių, gyvenu paprastai. Bet sutinku: informacijos apie mano asmeninį gyvenimą mažoka. Priežastis: niekada neturėjau daug asmeninio gyvenimo. Jo vietą užėmė darbas. Esu pavyzdys (ir nebūtinai sektinas), kaip kartais sunku suderinti karjerą ir asmeninį gyvenimą.
O politinis popsas – skandalai, intrigos – ne mano sritis. Pigaus populiarumo nesivaikau, politiniuose grožio konkursuose nedalyvauju.
Ir vis dėlto, kokia ji – Vilija Blinkevičiūtė?
Manyje dar gyva ta mergaičiukė iš Šiaurės Lietuvos miestelio, kuri labai gerai mokėsi, ravėjo daržus ir sąžiningai dirbo kitus ūkio darbus, o vėliau išvyko į Vilnių laimės ir teisingumo ieškoti.
Nebuvau nei išlepusi, nei išlepinta. Tokia ir esu. Visada buvau už save atsakinga, pati save išlaikiau, viską pasiekiau tik savo jėgomis.
Laisvalaikiu, kurio beveiki neturiu, susitvarkau namus, susitinku su draugėmis, nueiname į teatrą, koncertą.
Iš savo „silpnybių“ išskirčiau vieną – nulinę toleranciją abejingumui ir smurtui. Kartais net pusiau juokais perspėju naujus pažįstamus: jei esate abejingi svetimam skausmui, rūpesčiams, geriau būkite toliau nuo Blinkevičiūtės.
Lietuvoje neužimate jokių reikšmingų pareigų, bet vis dar – viena iš populiariausių šalies politikių. Kaip tai pavyksta?
Niekada žmonėms nemelavau. Buvau nuoširdi, savikritiška, pripažįstanti klaidas. Ir dabar, dirbdama Europos Parlamente, kaskart įvertinu, ar sugebėsiu atlikti darbą, ar nenuvilsiu. Noriu viską padaryti gerai, pasiekti konkretų rezultatą, kad nebūtų gėda. Tai svarbu: problemų kyla arba jos nesprendžiamos, nes politikoje per daug asmenų, kurie neturi gėdos jausmo.
Kiekvieną savaitę, grįžusi iš Briuselio ar Strasbūro, vykstu pas žmones į miestelius, kaimus, miestus. Žinau iš pirmų lūpų, kaip ir kuo gyvena žmonės.
Neužmiršau žmonių. Gal todėl ir jie manęs neužmiršo.
Dirbate Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pirmininke. Ko išmokė darbas Europos Parlamente?
Pareigos – atsakingos. Europos Parlamente yra 20 komitetų (paprastai komitetams vadovauja didžiųjų valstybių atstovai), 751 europarlamentaras. Konkurencija didžiulė. Nė viena Baltijos šalis iki šiol nėra turėjusi komiteto pirmininko. Mano paskyrimas – didelis Lietuvos įvertinimas, kuriai atstovauja tik 11 europarlamentarų.
Dirbu net trijuose komitetuose, dažnai – iki vėlumos.
Europos Parlamente išmokau įsiklausyti, suderinti įvairias, net kraštutines pozicijas. Ir sprendimai priimami tik išklausius visas nuomones. Juolab Moterų teisių ir lyčių lygybės komitete, kur dažnai susikerta politiniai, ideologiniai, religiniai, nacionaliniai interesai. Košė verda kaip reikiant. Bet man patinka, kad Europos Parlamente nėra nei pozicijos, nei opozicijos. Ieškoma bendro sutarimo.
Pasigirsta nuomonių: kokios dar čia moterų teisės? Išgalvotos problemos!
Stop. Viskas gerai, kol nesusiduriama su problemomis asmeniškai ar kraupūs faktai akių nebado?
Pradėkim nuo kasdienių dalykų. Darbdavys priimdamas į darbą moterį klausia, ar ši nesirengia turėti vaikučių, ar ištekėjusi, ar turi draugą. Arba atsisakoma priimti į darbą besilaukiančios moters. Moterų teisių pažeidimai. Grubūs. Vaiko akivaizdoje mušama ar net žudoma mama. Čia viskas normalu?
Lietuvoje ir visoje ES moterys uždirba mažiau nei vyrai. Vidutiniškai – 16 procentų. Tai reiškia, kad moterys dažniau patiria skurdą, gaus mažesnes pensijas. Moterys ES vidutiniškai gauna net 40 procentų mažesnes pensijas nei vyrai. Nenormalu.
Turint galvoje, kad vyrai Lietuvoje vidutiniškai gyvena 10 metų trumpiau nei moterys, nesunku suprasti, kad našlės (jei nesukaupė santaupų, neturi galinčių padėti vaikų) skursta. Taip pat ir vienišos mamos, auginančios vaikus. Dėl vaikų priežiūros jos priverstos dirbti ne visą darbo dieną, todėl dar mažiau uždirba.
Moterų situacija keičiasi į gerąją pusę, bet labai lėtai.
Kodėl, Jūsų nuomone, pokyčiai lėti?
Ilgą laiką Europa per mažai dėmesio skyrė socialiniams reikalams. O moterų teisės su jais susijusios tiesiogiai.
Šiuo metu reikalai pasistūmėjo. Pradedama įgyvendinti Socialinio ramsčio iniciatyva, kurios tikslas – reali pagalba šeimai, pirmiausia – moterims, skurstantiems žmonėms. Bus siekiama užtikrinti, kad kiekvienas žmogus gautų tinkamo dydžio minimalias pajamas. Tokias, kurios, nepriklausomai nuo žmogaus amžiaus, užtikrintų orų gyvenimą. Bus skatinama kokybiškų ir prieinamų vaikų, senyvų ir neįgalių žmonių priežiūros bei sveikatos apsaugos paslaugų plėtra.
Europos Parlamente svarstome projektus dėl geresnio darbo, asmeninio ir šeimos gyvenimo suderinimo. Buvau viena iš šios iniciatyvos autorių. Tikslas – padėti mamoms ir tėčiams sudaryti geresnes galimybes naudotis atostogomis ir susitarimais dėl lanksčių darbo sąlygų bei skatinti tai dažniau daryti vyrus.
Būtina įteisinti, kad vaikų gimdymas, priežiūra, auklėjimas namuose yra ne mažiau svarbu už bet kokį kitą darbą. Taip pat – ir neįgalių ar senyvų šeimos narių priežiūra.
Pokyčiai priklausys ne tik nuo ES institucijų, bet ir nuo valstybių parlamentų, vyriausybių. Ir nuo visuomenių, kurias, deja, dar dažnai valdo stereotipai.
Teigiamus pokyčius stabdo stereotipai?
ES atlikti tyrimai rodo, kad vis dar gajus požiūris, jog vyras turi uždirbti pinigus, o moteris – sėdėti namuose, auginti vaikus ir nesikišti į „vyriškus“ reikalus. Dar – kad moterys, atsiprašau, menkesnio intelekto ir galimybių. Kad smurtas šeimoje yra tos šeimos reikalas. Kad moteris auka – pati kalta.
Sunku patikėti? Sunku, nes jau lyg ir ne viduramžiai, ir ne šiaudinių pastogių laikai.
Praėjusiais metais Europos Parlamente, svarstant vyrų ir moterų atlyginimų problemą, vienas politikas teigė, kad moterys turi uždirbti mažiau, nes jos ir kvailesnės, ir silpnesnės. Atkirtis buvo žaibiškas. Aukščiausiu lygiu. Parlamentaras pasmerktas, sulaukė finansinių sankcijų.
O dabar paklausiu: ar vyrams dera verkti? Tyrimai rodo, kad šis stereotipas (vyrams verkti nedera) Lietuvoje pats stipriausias visoje ES, stereotipui pritaria daugiau kaip trečdalis apklaustųjų.
Mes, aktyvios moterys, turėtumėm kartoti visuomenei: verkti – ne gėda. Gėda mušti moteris ir vaikus. Tegul tik vyrai verkia, nesigėdija. Bus mažiau karų ir muštynių.
O Jums yra tekę patirti vyrų smurtą, patyčias, nepripažinimą?
Neteko. Ir pasakysiu komplimentą vyrams, kuriems teko su manimi dirbti. Jie visada priėmė mane kaip lygiavertę partnerę. Nesakau, kad buvo paprasta. Reikėjo (ir šiandien, deja, moterims reikia) daug išminties, žinių ir gebėjimų, kad priimtų per daug vyriškas politikos pasaulis.
O smurtą prieš moteris ir vaikus – psichologinį, fizinį, ekonominį – reikia stabdyti. Užtenka tyliai kentėti. Dabar matau tik kovos su smurtu imitaciją. Be moterų saugumo, ekonominių galių, finansinio savarankiškumo didinimo šios problemos sprendimas neįmanomas.
Ar turite auksinę idėją, kuri padėtų šias problemas išspręsti?
Turiu. Tai Vaiko garantijos iniciatyva. Mano idėja, kuri gana sėkmingai skinasi kelią Europos Parlamente. Valstybė turėtų žymiai padidinti investicijas į vaikų išsilavinimą, sveikatą, mitybą ir būstą. Taip išspręstume didžiąją dalį moterų ir net valstybės problemų. Idėja, po kurios jokių kitų idėjų beveik nebereikėtų.
