Senjorai ir darbo rinka: kas ką turi gelbėti?
Vyresni, pensinio amžiaus sulaukę Lietuvos žmonės pagaliau vis dažniau atsiduria dėmesio centre. Vis dažniau jiems darbdaviai siūlo dar arba vėl padirbėti. Šalies demografinėms problemoms spręsti Vyriausybė parengė strategiją, kurioje numatyta skatinti pensinio amžiaus sulaukusius žmones likti darbo rinkoje. Pasigirsta siūlymų ilginti pensinį amžių, nors šios kalbos ir ketinimai tuoj pat paneiginėjami.
Fone skamba darbdavių raginimai kuo skubiau ir laisviau įsileisti darbo jėgą iš trečiųjų šalių, kurios Lietuvos darbo rinkoje dažniausiai siejamos su Ukraina ir Baltarusija.
Kitaip tariant, tas valdžios ir darbdavių dėmesys senjorams – ne iš gero gyvenimo.
Apmaudu, kad vis dar prasprūsta požiūris į mūsų vyresniuosius, tik kaip į darbo rinkos vienetus, kaip į „Sodros“ klientus-vartotojus, o ne į garbingo amžiaus žmones, kurių dauguma sunkiai suduria galą su galu ir negali pasigirti sveikata.
Ar Lietuvos senjorai išgelbės šalies darbo rinką, kuriai pradėjo trūkti darbuotojų, kvalifikuotų ir nekvalifikuotų? Ar senjorai išgelbės pensijų (socialinio draudimo) sistemą? Neišgelbės. Neišspręs. Ne viskas taip paprasta.
Pirmiausia patiems Lietuvos senjorams reikia pagalbos.
Apie pensinio amžiaus ilginimą: mitai ir realybė
Dauguma Europos Sąjungos valstybių patiria nemenką spaudimą ilginti pensinį amžių. Pagrindinė priežastis – senstanti visuomenė ir nuolat ilgėjanti gyvenimo trukmė. Vidutinė gyvenimo trukmė ES jau pasiekė 81 metus.
Tiesa ir tai, kad kai kurios ES valstybės yra nusprendusios pensinį amžių po truputį didinti, bet ne šuoliais, o per keliolika ar net keliasdešimt metų. Net 9 ES valstybės palaipsniui didina pensinį amžių iki 67 metų. Tai valstybės, kur tikėtina gyvenimo trukmė didžiausia. Aukščiausią tikslą išsikėlė Jungtinė Karalystė – padidinti pensinį amžių iki 69 metų, tačiau iki 2046 metų.
Lietuvoje pensinis amžius didinamas ir 2026-aisiais pasieks 65 metų ribą, vienodą ir moterims, ir vyrams. Taip elgiasi ir mūsų kaimynės Latvija bei Estija. Tokia riba yra tikrai pakankama, nes šiandien tikėtina gyvenimo trukmė Lietuvoje – trumpiausia iš visų ES valstybių (kartu su Latvija ir Bulgarija). Ir staigios pažangos tikėtis nereiktų.
Lietuvos piliečiai gyvena šešeriais metais trumpiau už vidutinį statistinį europietį, gyvenimo trukmė mūsų šalyje nesiekia ir 75 metų. Be to, Lietuvos moterys gyvena 10,6 metų ilgiau nei vyrai. Tai yra didžiausias atotrūkis tarp lyčių ES.
Dėl sveikatos – taip pat prasti popieriai. Vos 43 procentai Lietuvos gyventojų nurodo, kad jų sveikata gera. Prasčiausias rodiklis ES, gerokai atsiliekantis net nuo ES vidurkio. Lietuvoje mirtingumas dėl išeminės širdies ligos ES vidurkį viršija keturis kartus, dėl insulto – du kartus.
Todėl nereikia žmonių gąsdinti, kad pensinis amžius bus vėl didinamas.
Europos Parlamente dirbu ir Užimtumo ir socialinių reikalų komitete. Noriu pasakyti labai aiškiai: dėl pensinio amžiaus ES nėra ir negali būti jokių privalomų ES direktyvų, „nurodymų iš Briuselio“. Tai savarankiškai sprendžia pačios valstybės, įvertinusios situaciją darbo rinkoje, ar tie vyresnio amžiaus žmonės turės darbą ir kokiomis sąlygomis, ar apskritai sveikata leis dirbti. Įvertinama ir ekonominė situacija, skurdo lygis, pensijų dydis, užimtumo lygis.
Gyvenimas nesibaigia sulaukus pensijos
Skamba gražiai, ar ne? Sulauki pensijos, ir atsiveria naujos galimybės daugiau laiko skirti sau, anūkams, visiems artimiesiems, bendruomenei.
Vis dėlto Lietuvoje išėjimas į pensiją labai dažnai reiškia ir atviras duris į skurdą. Jei, pavyzdžiui, Švedijoje žmogaus, išėjusio į pensiją, pajamos vidutiniškai sumažėja 25 procentais, Lietuvoje – net apie 60 procentų.
O kuo čia dėta Švedija?
Švedija, kaip ir Lietuva, pradeda vykdyti pensijų sistemos reformą.
Praėjusių metų pabaigoje Švedijoje paskelbta, kad pensinis amžius bus didinamas nuo 61 metų iki 64 metų. Didinamas palaipsniui, iki 2026 metų. Po reformos švedams bus leista dirbti iki 69 metų (iki reformos buvo leidžiama dirbti iki 67 metų). Vidutinė gyvenimo trukmė Švedijoje artėja prie 83 metų.
Įprastai Švedijoje senjorai pensijas gauna iš trijų šaltinių: valstybės mokama pensija, privačiai sukaupta pensija (absoliuti dauguma kaupia) ir darbdavio mokama pensija. Iršvedų pensijos vidutiniškai 10 kartų didesnės nei Lietuvoje (tokią informaciją pernai skelbė vienas Lietuvoje veikiantis švediškas bankas). Vis dėlto švedai, sulaukę pensinio amžiaus, neskuba palikti darbo rinkos ir vidutiniškai dar trejus ketverius metus dirba.
Tokie faktai galėtų būti orientyru Lietuvai. Nesvaigti, kad Lietuvos senjorai išgelbės darbo rinką, bet sudaryti sąlygas pensinio amžiaus žmonėms (kurie gali bei nori) dar kelerius metus padirbėti ir prie pensijos prisidurti išgyvenimui reikalingų eurų.
Iš Lietuvos valdančiųjų pasigirsta, kad senjorus reikia motyvuoti likti darbo rinkoje. O aš teigiu, kad kas jau kas, bet mūsų senjorai yra „motyvuoti“ iki kaklų: Lietuvoje pensijos – vienos iš mažiausių ES, papildomos pajamos senjorams labai reikalingos.
Paradinis gerumas senjorams nepadės
2012-uosius Europos Parlamentas buvo paskelbęs vyresnio amžiaus žmonių aktyvumo ir kartų solidarumo metais. Jau tuomet buvo aiškiai sudėlioti galimi sprendimai ir pasiūlymai valstybėms. Jei kalbame apie pensinio amžiaus ilginimą – užtikrinti vyresnio amžiaus žmonių užimtumą bei įvertinti, ar žmonės fiziškai gali ilgiau dirbti.
Jei kalbame apie senjorų darbą, buvo konstatuota, kad būtina skatinti darbdavius priimti ir išlaikyti darbo rinkoje vyresnio amžiaus darbuotojus, patiems senjorams suteikiant lengvatų ir galimybių. Tai ir laisvadieniai, papildomos atostogos, sveikatos priežiūra, lankstus darbo grafikas, galimybės mokytis, keisti profesiją, pritaikyti jiems darbo vietas. Ne mažiau svarbi ir vyresnio amžiaus žmonėms palanki darbo rinkos, socialinių paslaugų, sveikatos apsaugos, profesinės reabilitacijos politika.
Galima teigti, kad nemažai šių ES institucijų rekomendacijų pateko į Lietuvos vyriausybės parengtą, o dabar Seime svarstomą Demografijos, migracijos ir integracijos 2018–2030 metų strategiją. Joje skiriama dėmesio ir vyresnio amžiaus žmonių gyvenimo kokybei gerinti, taip pat ir skatinti senjorus dirbti. Svarstoma trumpinti pensinio amžiaus žmonių darbo dieną, darbo savaitę, ilginti apmokamas atostogas, mažinti mokesčius „Sodrai“, dirbantiems senjorams teikti daugiau sveikatos apsaugos ir reabilitacijos paslaugų.
Skamba gražiai, o kiek konkrečių sprendimų bus priimta?
Esu tikra, kad „Sodros“ mokesčio mažinimas dirbantiems senjorams būtų didelė paskata dirbti, o darbdaviams – įdarbinti senjorus. Bent vienas, realus ir aiškus sprendimas, kurį galima priimti artimiausiu metu.
Valdančiųjų atstovai, nors patys gražiai Strategiją surašė, teigia, kad „Sodros“ įmokų mažinimas dirbantiems senjorams – sunkus sprendimas, reikia skaičiuoti ir ne visos geros idėjos gali atsidurti Vyriausybės priemonių plane.
Taip, „Sodros“ įmokų mažinimas dirbantiems senjorams sumažins „Sodros“ pajamas. Bet juk mūsų socialinio draudimo fondo pajamas sumažino ir vadinamųjų „Sodros“ lubų įvedimas. Tuomet valdžia pademonstravo neregėtą socialinį jautrumą didžiausias pajamas uždirbantiems darbuotojams. Laikas parodyti tikrą socialinį jautrumą dirbantiems senjorams.
Ne paradinis gerumas ir turtingiesiems palankūs sprendimai, o socialinis jautrumas, pagalba silpnesniems, mažiau sėkmingiems ir savarankiškiems turi tapti valstybės valdymo principu. Todėl ne senjorai turi gelbėti darbo rinką, o darbo rinka ir valstybė – padėti senjorams.