Kovotojai už moterų teises nepavyko išsikovoti laiko sau
Pasaulyje, Europoje kalbos apie lyčių lygybę tampa vis garsesnės. To sūkuryje – vos prieš kelis mėnesius Europos Parlamento Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pirmininke tapusi Vilija Blinkevičiūtė (57 m.). Neseniai gimtadienį atšventusiai politikos profesionalei šis postas – tikra dovana, svarbus įvertinimas ne tik jai pačiai, bet ir Lietuvai.
Rugilė EREMINAITĖ Specialiai „Stiliui“, Briuselis
Vos pradėjusi eiti naujas rimtas pareigas V.Blinkevičiūtė kovo 8-osios proga jau spėjo perskaityti pranešimus Lietuvoje ir Briuselyje moterų ekonominės galios tema. „Kodėl mes, moterys, kurios puikiai išsilavinusios, dažnai dirbame ne visą darbo dieną ar blogiau mokamus darbus? Kodėl pagal Europos Sąjungos statistiką uždirbame daugiau nei 16, o Lietuvoje – 13 procentų mažesnius atlyginimus? Kodėl vėliau mūsų pensijos būna mažesnės? Kodėl nesprendžiame problemų, nedaužome lubų ir nusistovėjusių stereotipų? Kodėl nesikeičiame XXI amžiuje? Kodėl nesudarome vyrams ir moterims lygių galimybių?“ – tokius opius klausimus šiuo metu kelia politikė.
Pati per ilgus metus pasiekusi pavydėtinų karjeros aukštumų, V.Blinkevičiūtė džiaugiasi lietuvių moterų išsimokslinimo rodikliais – jie vieni geriausių visoje Europoje. Ir nors pačiai dėl intensyvios karjeros šeimos sukurti nepavyko, politikė skatina ir drąsina kitas siekti ne tik didesnių atlyginimų, bet ir geresnių sąlygų kurti šeimą, auginti vaikus.
„Dažnai moterys renkasi mažiau atsakomybės reikalaujančius darbus, nes turi įsipareigojimų šeimai. Nelengva karjerą suderinti su vaikų ar neįgalių šeimos narių priežiūra, namų ruoša. Juk daugeliu atvejų tai gula ant moters pečių. Neturėdamos kitos išeities moterys padaro pertraukas darbe, gauna mažiau mokamą darbą, jaučia mažiau pasitenkinimo. Be to, moterys dažnai renkasi profesijas, kurios stereotipiškai pripažintos moteriškomis: dirba kultūros, sveikatos apsaugos, socialinės apsaugos sferose. Tačiau atlyginimai ten yra mažesni. Trūksta ir skaidrumo dėl atlyginimų. Norėčiau, kad viešai būtų skelbiami ne tik bendri įmonių atlyginimų vidurkiai, bet ir vyrų bei moterų atlyginimų įmonėse vidurkiai“, – užsidegusi interviu metu savo kabinete Briuselyje aiškino V.Blinkevičiūtė.
– Nemažai moterų Lietuvoje purtosi žodžio „feminizmas“, nekovoja dėl savo teisių. Nesulaukiate klausimų, kodėl jūs dėl to kovojate?
Gal tiesiogiai ir neklausia, nes visą gyvenimą dirbau socialinės apsaugos srityje, kaip socialinės apsaugos ir darbo ministrė taip pat buvau atsakinga už lyčių lygybės klausimus. Juk neišvengiamai matydavau tas problemas, su kuriomis susiduria ir moterys, ir kiti šeimos nariai. Kova to nevadinčiau. Tai mano natūralus žingsnis – matau problemą, identifikuoju ir siūlau sprendimus. Labai svarbu, kad šiame vyriškame pasaulyje vyrai priimtų, girdėtų, ką kalbame, kad mūsų pasiūlymai nesukeltų juoko.
– Ar per jūsų karjerą yra buvę problemų dėl pripažinimo, yra tekę kęsti vyrų patyčias?
– Esu ne kartą apie tai galvojusi. Turiu pasakyti komplimentą vyrams, kurie su manimi dirbo ir įsileido į savo būrį, visada priėmė kaip lygiavertę partnerę. Bet tai nereiškia, kad yra lengva. Tai reiškia, kad turiu labai daug kuo domėtis, daug ką išmanyti. Reikia daug išminties, žinių, gebėjimo ir supratimo, kad tas vyriškas pasaulis, kuris visą laiką valdė ir vadovaujamas pozicijas užėmė būtent vyrai, priimtų moteris. Juk tam tikras pozicijas norinčiai užimti moteriai reikia būti dviem galvomis aukštesnei.
– Ar yra tekę nusivilti kolegomis vyrais?
– Visiškai nesenas įvykis – praėjusioje plenarinėje sesijoje Europos Parlamento narys iš Lenkijos Januszas KorwinasMikke, diskutuojant apie vyrų ir moterų atlyginimus, labai šiurkščiai ir baisiai atsiliepė apie moteris. Tada pagalvojau: kaip sunku bendrauti ir būti šalia tokio žmogaus, vyro. Tai siauras požiūris ne tik į moteris, apskritai į žmones. Kažkodėl vyrai protingi, o moterys kvailesnės... Niekada su tuo nesutiksiu! Labai gaila, kad kartais politikai stengiasi išsikovoti matomumą pigiais triukais, žeminančiomis kalbomis ir pozicija.
– Palyginti nedaug politikų pavyksta atsidurti Europos Parlamente. Kaip manote, kodėl jums pasisekė?
– Turbūt viskas susidėjo į viena. Kiekvienas žmogus turi būti savo vietoje. Jeigu jis tinka pareigoms, iš šalies ir atrodo, kad sekasi. Tikrai jaučiuosi savo vietoje. Kadangi savo srityje išdirbau visą gyvenimą, vadinasi, šis pasirinkimas buvo man tinkamas. Kiekvienas darbas – didžiulė atsakomybė, reikia būti aktyviam. Nemėgstu neaktyvių žmonių. Didžiulė atsakomybė lydi kiekvieną kartą, tad duotus pažadus būtina pateisinti, nors tai nebūna lengva. Toks mano požiūris turėjo įtakos. Dirbau keliuose komitetuose, tarp jų ir Moterų teisių ir lyčių lygybės komitete. Tačiau mažos valstybės sunkiai gali pretenduoti į aukštas pozicijas. Mūsų frakcijoje pasiteiravau, gal galėčiau užimti pavaduotojos pareigas. Labai nustebau, kai manęs paklausė, o kodėl nenorėčiau užimti pirmininkės pareigų? Iš pradžių negalėjau patikėti.
– Kodėl pati save nuvertinote?
– Juk yra tik 20 komitetų, o valstybių – 28, iš viso 751 europarlamentaras... Konkurencija labai didelė. Nė viena Baltijos šalis iki šiol nėra turėjusi komiteto pirmininkų. Kai man buvo pažadėta komisijos pirmininkės kėdė, pagalvojau: tai netiesa, netikra, taip negali būti. Vėliau suvokiau, kad tai tikrai nemažas pasiekimas. Kai jau atėjo laikas užimti pirmininkės vietą, Ispanija pasakė „ne“, mat ji – didesnė valstybė... Bet labai džiaugiuosi, kad susitarimų buvo laikomasi. Tai ir smagu, ir naujovės, ir iššūkiai bei atsakomybė, ir garbė Lietuvai. Laikau tai tam tikru šalies įvertinimu.
– Kokiais savo darbais ir sprendimais labiausiai didžiuojatės?
– Komiteto pirmininke esu dar labai trumpą laiką, bet labai didžiuojuosi, kad socialinės apsaugos srityje jau dirbu 25 metus. Lietuvoje Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje karjerą pradėjau kaip eilinė darbuotoja ir sąžiningai perėjau visus etapus. Man aštuonerius metus dirbant ministre, padarėme tikrai nemažai dalykų: priėmėme dirbantiems, šeimas sukūrusiems, neįgaliems ir pensinio amžiaus žmonėms palankių sprendimų. Tačiau natūralu, kad greičiausiai neišvengiau ir klaidų. Esu be galo savikritiška.
– Esate karjeros moteris. Kaip pa čiai sekasi derinti darbą su asmeniniu gyvenimu?
– Blogai! Tiesą sakant, ne visai sekasi. Puikiai pastebėjote, gyvenimas susiklostė taip, kad esu absoliuti karjeros moteris. Ne visais atvejais iš manęs reikia imti pavyzdį. (Juokiasi.)
– Bet ar būtina šiandieniame pasaulyje moteriai aprėpti viską?
– Tai įmanoma. Daug pavyzdžių rodo, kad moterys suderina puikią karjerą, vyrą ir šeimą. Turime įvertinti, kad vaikų priežiūra ir namų ruoša yra sunkus darbas, reikalaujantis atsidavimo, meilės, laiko. Viliuosi, kad gyvenime, gražių šeimų modeliuose, egzistuoja atsakomybių pasidalijimas. Mano gyvenimas susiklostė taip, kad 34-erių tapau viceministre, o paskui vis kilau aukštyn. Dar vėliau, žiūriu, ir laikas praėjo. (Juokiasi.) Pasitenkinimą randu darbe. Be to, visada viską gerai pasveriu. Ir dabar kiekvieną kartą įvertinu, ar sugebėsiu atlikti darbą. Noriu viską padaryti taip, kad pasiekčiau rezultatų ir man dėl jų nebūtų gėda.
– Mūsų visuomenėje daug kas baidosi žodžio „feminizmas“. Pati save laikote feministe?
– Šio termino nereikėtų vartoti ten, kur nereikia. Mano darbe dažniau vartojami terminai „moterų teisės“, „lyčių lygybė“. Mūsų komitetas lygiai taip pat atsakingas ir už vyrų teises, nors jas ginti ir atstovauti tenka kur kas rečiau. Noriu, kad visuomenė į feminizmą žiūrėtų plačiau. Kita vertus, kas gali paneigti, kad smurtas – baisus dalykas, tačiau dažniau nuo jo nukenčia moterys? Kas gali paneigti, kad moterys uždirba mažiau, nors dirba tokius pat darbus? Arba kad 90 procentų namų ruošos gula ant moters pečių? O kiek laiko lieka pačioms sau?
– Ar jūsų šeimoje buvo kalbama apie lyčių lygybę?
– Tikrai ne. Esu vidurinės kartos atstovė. Tuo laikotarpiu tokių terminų, apie kuriuos dabar diskutuojame, net nežinojome. Visą gyvenimą buvau už save atsakinga, visada pati save išlaikiau ir sau atstovavau. Be to, mūsų šeimos moterys visada buvo stiprios.
– Kaip atrodo jūsų asmeninio gyvenimo prioritetai?
– Šioje srityje nesu įdomi. Ypač dabar, kai laisvo laiko beveik nėra. Gal darbas gyvenime užima per daug vietos? Bet man tai teikia pasitenkinimą, tinka ir patinka. Aišku, laisvą minutę susitinku su draugais, pabendraujame, kur nors išvažiuojame.
– Ar spėjote prisijaukinti Briuselį?
– Ne. Posėdžiai vyksta tarp dviejų miestų – Briuselyje ir Strasbūre. Pastarasis man mielesnis, nes mažesnis, kaip ir Vilnius. Bet mano namai yra Lietuvoje, o čia – tik darbo vieta.
– Ką pasakytumėte Lietuvos moterims, kad įkvėptumėte siekti lygių teisių?
– Noriu pasakyti, kad didžiuojuosi Lietuvos moterimis, nes jos yra išsilavinusios, smalsios, atsakingos, kartu ir moteriškos bei labai darbščios. Tiesiog noriu jas dar labiau paskatinti aktyviau dalyvauti priimant sprendimus, to nevengti ir nebijoti, kad nesugebės. Turiu galvoje ne tik politiką, bet ir verslą. Tai nėra lengva, bet įmanoma. Tikiu, to sulauksiu. Dar norėčiau matyti daugiau solidarumo, kad visada viena kitą suprastume, palaikytume, padėtume. Pasaulyje, kurį valdo vyrai, tikrai nėra lengva.
– Ką įvardytumėte kaip savo silpnybes?
– Silpnybių turiu, ir ne vieną. Kartais atrodo, kad esu per daug jautri. Kai dirbau ministre, vyrai ministrai yra sakę, kad kai man nurieda ašara, pramušu įstatymus, sprendimus, dar ir lėšas. Na, taip, betgi ne sau! Gal per daug leidžiuosi įkalbinėjama dėl vieno ar kito dalyko, tačiau turiu nusibrėžusi raudonas linijas, kurių niekada neperžengsiu. Per mažai laiko skiriu savo artimiems žmonėms, ne visada jo surandu susitikti su draugais. Norėtųsi suspėti visur, bet gal per daug noriu ir siekiu...
– Kaip gyvenime save motyvuojate ir lepinate?
– Kai kas sako, kad savęs nemyliu, tikrai reikėtų labiau mylėti! Kartais nueinu į baseiną, sveikatingumo centrą. Pripažįstu, kad dažnai save pamirštu, bet nepasikeisiu – jau per vėlu.
