Blinkevičiūtė: nesinorėtų, kad su „gerovės valstybe“ atsitiktų taip, kaip su „profesionalų Vyriausybe“
Modesta Gaučaitė, LRT.lt
2019.10.21
„Man labai nesinorėtų, kad su „gerovės valstybe“ atsitiktų taip, kaip su „profesionalų Vyriausybe“, – portalui LRT.lt sako Europos Parlamento (EP) narė Vilija Blinkevičiūtė. Ilgametė politikė įvertino prezidento Gitano Nausėdos pasiūlymus ir pasakė, kur socialinės politikos srityje Lietuvai reikėtų pasitempti.
Kalbėdama su LRT.lt socialdemokratė ne kartą pabrėžė, kad, kalbant apie socialinei apsaugai skiriamas lėšas, negalima to vadinti išlaidomis. Pasak V. Blinkevičiūtės, tai yra investicijos į Lietuvos žmones. Tiesa, ji pastebėjo, kad šalyje labiau linkstama investuoti į betoną, o ne į gyventojus.
„Ilgą laiką dirbusi šioje srityje galiu pasakyti, kad, deja, mes turime dar labai daug pasistengti, padirbėti. Sakydama „mes“ turiu omenyje politikus – ir valdančiąją daugumą, ir opoziciją. Turime dirbti visais lygmenimis – Seime, Vyriausybėje, savivaldoje. Galiausiai, net ir EP priimami sprendimai yra labai svarbūs žmonių gyvenimui“, – kalbėjo europarlamentarė.
Trečią kadenciją Briuselyje dirbanti V. Blinkevičiūtė vardindama Lietuvos socialinės apsaugos bėdas minėjo kylančias kainas, bet neaugančias žmonių pajamas, socialinę atskirtį ir pajamų nelygybę, gerų ir saugių darbo vietų trūkumą, prastėjančią demografinę situaciją, neįgaliųjų ir pensininkų problemas.
– Kaip jūs matote šiandieninę Lietuvos socialinę politiką – yra kur tobulėti ar tvarkomasi gerai?
– Išėję į gatvę ir paklausę žmonių, mes turbūt nė iš vieno neišgirsime, kad viskas gerai. Deja, kainos pas mus auga sparčiai, o žmonių pajamos yra gerokai per mažos. Lietuvoje yra tikrai didelė pajamų nelygybė, socialinė atskirtis. Tai matosi ir vertinant Europos Sąjungos (ES) kontekste, apie tai savo išvadose kalba ir Europos Komisija (EK). Tai reiškia, kad dalis žmonių turi labai aukštas pajamas ir gali patenkinti savo poreikius, bet didžioji dalis turi gyventi iš minimalaus ar net mažesnio atlygio.
Nenormalu, kai dirbantys žmonės gyvena ties skurdo riba, o tokių galima priskaičiuoti kelis procentus. Tai reiškia, kad Vyriausybė, kitos valdžios institucijos turi labai rimtai dirbti su socialiniais partneriais, vesti derybas, ieškoti būtų, kaip didinti žmonių atlyginimus. Kitaip mes gyvenimo kokybės nepagerinsime.
Dažnai girdime, kad yra darbo vietų, bet nėra kam dirbti. Su tuo negaliu sutikti. Mums, Lietuvai, jos žmonėms ir, apskritai, ES, nereikia nekokybiškų darbo vietų, nereikia bet kokių darbo vietų. Jeigu išsilavinęs, turintis patirtį žmogus gauna 10–20 eurų didesnį už minimalų atlyginimą, aišku, kad tai nėra gerai, – jis negali išgyventi, išlaikyti šeimos, vaikų. Todėl pasirenka emigruoti. Svarbu yra kokybiškos, normaliai apmokamos, saugios, legalios darbo vietos. Žmogus turi jaustis saugus savo darbo vietoje.
Kalbėdami apie vaikus, turime įvertinti demografinę situaciją – valstybė, kaip ir Europa, sensta. Todėl investicijos į vaikus nėra išlaidos ar lėšų švaistymas. Jauniems žmonėms turi būti galimybės kurti šeimas, gimdyti vaikus. Mūsų valdžiai investicijos į vaikus turi būti pirmas prioritetas. Taip pat ir investicijos į jaunimą, nes labai svarbu, kad mūsų vaikai ir jaunimas turėtų kokybišką ir prieinamą švietimą.
Kalbant apie socialinę politiką reikia paminėti ir kitas žmonių grupes, kurios jaučiasi atskirtos. Tai neįgalieji – jų pasirengimas darbo rinkai, aplinkos ir paslaugų prieinamumas. Taip pat 50-ies ir vyresni žmonės, kuriems, netekus darbo, beveik neįmanoma sugrįžti į darbo rinką, o pensijos jie dar negauna. Žinoma, ir pensininkai. Kalbėdama apie pensijas nieko naujo nepasakysiu – jos yra labai mažos. Didžiajai daliai pensininkų norint išgyventi reikia kiekvieną dieną skaičiuoti, kiek eurų gali išleisti.
Nereikia pamiršti smulkiųjų ir vidutinių verslininkų, nes jiems sąlygos ne visada yra palankios, jie ne visada gali išsilaikyti konkurencinėje kovoje. Kai šeima sukuria nedidelį verslą, reikia išnaudoti visas galimybes, kad jie nebūtų „suvalgyti“ didžiųjų ar išstumti kaip nereikalingi.
– Šios Seimo kadencijos valdantieji „valstiečiai“ prioritetu laiko socialinės atskirties mažinimą. Netrukus Seime bus priiminėjamas biudžetas, kaip ir pastaruosius metus sakoma, kad jis subalansuotas socialinės atskirties mažinimui. Ar socialinė atskirtis Lietuvoje mažėja?
– Lietuva ministrų Tarybos, Vadovų Tarybos posėdžiuose kiekvieną kartą yra barama dėl per didelės atskirties. Yra gerų dalykų, dėl kurių galėčiau pagirti. Daug padaryta dėl vaiko pinigų. Atsimenu, kai dar buvau ministrė, mes juos įvedėme, sugalvojome tokį sąlyginį pavadinimą. Dėl to galiu pasveikinti. Buvo bandymai kelti ir pensijas, dėl to taip pat galiu pasidžiaugti.
Dėl atlyginimų, sakyčiau, kad neužtenka vien tik pakelti minimalią algą. Lietuvoje dar gana silpnas socialinis dialogas, neveikia kolektyvinės sutartys, įmonėse – profesinės sąjungos. Jų balsas turi būti girdimas, kad Lietuva eitų į priekį. Atskirties neįveiksime ir gyvenimo kokybės nepagerinsime, jei Vyriausybė, verslas dirbs kiekvienas sau, o pilietinė visuomenė nebus išgirsta.
Koks bus biudžetas – pamatysime, bet esu labai už tai, kad kaip galima daugiau lėšų būti skirta socialinei sričiai, tai yra socialinei apsaugai, sveikatos apsaugai, švietimui. Tai yra tos sritys, kurios reikalauja daug socialinių investicijų, bet yra labai svarbios, atsiperkančios investicijos į žmones. Labai nesinorėtų, kad investuotumėme tik į betoną, nes investicijos į žmones yra kur kas svarbiau.
Noriu palinkėti šiai Vyriausybei, kad visose veiklose būtų kiek įmanoma daugiau skaidrumo: kad skaidriai ir pagal paskirtį būtų naudojamos ES struktūrinių fondų lėšos, kad kai vyksta viešieji pirkimai, darbus atliktų tos įmonės, kurios geba tai atlikti, o ne tos, kurios laimėjo dėl to, kad kas nors ką nors kur nors užtarė. Labai reikia kovoti su šešėliu – darbo vietose, darbo rinkoje.
– Vasarą buvo paskelbta Valstybės kontrolės išvada, kad mokamos pašalpos žmonių neištraukia iš skurdo, o kaip tik tarsi pripratina prie to. Kaip jūs manote, kodėl taip klostosi? Koks gali būti sprendimo būdas?
– Pritariu, kad vien socialinės išmokos žmonių iš skurdo, žinoma, neištrauks. Jos gali tik padėti sušvelninti atskirtį ir esamas pasekmes. Tačiau geriausias ginklas kovoje su skurdu yra kokybiška darbo vieta, kai žmogus gali dirbti ir užsidirbti. Bet garsiai ir atvirai sakau – jokiu būdu ne minimalų atlyginimą.
Tačiau taip, įvairios socialinės išmokos padeda sumažinti skurdą ir atskirtį. Pavyzdžiui, gyvena mama ir tėtis, abu tvarkingi, dirbantys žmonės, augina tris vaikus. Tačiau abu gauna minimalią algą. Suprantame, kad penkiems žmonėms už tėvų gaunamą atlygį išgyventi sunku. Todėl reikia bendros, solidarios valstybės paramos tokiai tvarkingai, vaikus auginančiai šeimai.
Bet niekada nepritariau ir nepritarsiu tam, kad jaunas, sveikas, darbingas žmogus tiesiog „gulėtų ant pečiaus“. Eik, dirbk ir užsidirbk. Reikia žiūrėti, kad socialinė parama nebūtų tokia, kuri skatina žmogų nedirbti. Tačiau svarbu, kad ir atlyginimai nebūtų per maži. Jei iš mūsų atlyginimų negali išgyventi dirbantys žmonės, tai suprantama, kad jiems reikalinga parama.
Taip pat pažiūrėkime į pensinio amžiaus žmones, kurių pensijos yra 300 eurų. Jeigu jie negautų kompensacijų, o tai irgi yra socialinė parama, jie negalėtų susimokėti už šildymą, turėtų badu numirti. Parama paramai nelygu.
– Prezidentas prakalbo apie siūlymus, kuriuos ketina teikti Seimui. Juose numatoma didinti socialines išlaidas 100 mln. eurų, tos lėšos turėtų būti skirtos sparčiau didinti pensijas ir išmokas neįgaliesiems. Kaip vertinate tokį siūlymą?
– Pirmiausia, nevadinčiau to išlaidomis. Tai yra socialinės investicijos į mūsų žmones. Aš EP dirbu Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto vicepirmininke. Mes jau seniai esame supratę, kad investicijos į žmones ne prastesnės nei į kelių tvarkymą, betoną ar vamzdžius. Jei nebūtų investicijų į žmones, niekas to betono ir netvarkytų.
Sveikinu prezidento siūlymus, pritariu jiems. Pasinaudodamas savo autoritetu, galia, bendravimu su Vyriausybe, politinėmis partijomis, Seimu jis gali turėti įtakos tam, kad daugiau būtų investuojama į pensijas, vyresnio amžiaus žmones, neįgaliuosius. Tikrai nemanau, kad mūsų valstybė, svarstydama kitų metų biudžetą, negali surasti 100 mln. eurų. Tam reikia politinės valios, tam reikia suprasti žmonių gyvenimą.
– Prezidentas neša gerovės valstybės vėliavą. Ar apskritai gerovės valstybės idėja Lietuvoje yra įmanoma?
– Man nesinorėtų, kad su „gerovės valstybe“ atsitiktų taip, kaip su „profesionalų Vyriausybe“. Žodis „profesionalas“ buvo visiškai sumenkintas, tapo pajuoka. Nesinorėtų, kad tokiu taptų siekis kurti gerovės valstybę, būti atsakingiems už ją, kad visiems žmonėms čia būtų gera gyventi.
Pritariu, kad G. Nausėda iškėlė šią mintį. Gal ne tiek svarbu, kaip ją pavadinsi. Labai nesinorėtų, kad tai taptų nuvalkiotu dalyku, kad būtų tik pasijuokiama ir pasišaipoma, nes mintis yra kur kas gilesnė. Paimkime bet kurią žmonių grupę ir pažiūrėkime, ar mūsų valstybėje viskas yra gerai, ar iš tikro per 29 nepriklausomybės metus susivokėme ir pagalvojome, kad reikia investuoti į žmonių gyvenimą, tam, kad jie galėtų pasakyti: „Gyvenu Lietuvoje ir tuo džiaugiuosi.“
Tikiu, kad taip gyvena skandinavai. Man tenka bendrauti su Šiaurės šalių parlamentarais, mes diskutuojame. Labai nuoširdžiai siūlau imti jų pavyzdį, įgyvendinti daugelyje sričių tai, ką padarė jie.
Taip pat nenorėčiau, kad ta „gerovės valstybė“ susivestų vien į socialinę apsaugą. Tai būtų pernelyg siauras mąstymas. Tai ir sveikatos priežiūra, ir švietimas, ir kultūra, ir šalies saugumas. Tai yra visuma. Tai nėra vienų metų ar vienos kadencijos darbas. Tai yra ilgas kelias, kuriuo turime eiti, kurio turime siekti.
– Partijos jau seniau pasirašė nacionalinį susitarimą dėl krašto gynybos, dabar vis garsiau kalbama apie nacionalinį susitarimą dėl švietimo. Ar ateis diena nacionaliniam susitarimui socialinės politikos klausimais?
– Politikoje esu jau daug metų. Man tie nacionaliniai susitarimai atrodo labiau kaip viešųjų ryšių akcija. Kokie jie bebūtų, tai yra viešųjų ryšių akcija – ar tai gynyba, ar švietimas. Mes esame NATO aljanso nariai. Vadinasi, mes turime vykdyti įsipareigojimus, kurie yra visiškai nepriklausomai nuo nacionalinio susitarimo partijų. Dėl švietimo, pamenu, kažkada buvo susitarimas, kažkas bandė rašytis.
Dėl socialinės apsaugos – būčiau abiem rankomis „už“, bet tai yra viešųjų ryšių akcija ir nieko daugiau. Šiemet praėjo prezidento, savivaldos, EP rinkimai, ne už kalnų vėl Seimo rinkimai. Iš praktikos sakau – niekada nebūna tiek partijų, judėjimų ar pavienių politikų pažadų socialinės apsaugos srityje, kiek jų būna prieš rinkimus. Čia net susitarimo nereikia. Bet pasibaigia rinkimai ir tuos pažadus daugelis užmiršta. O praeina ketverių ar penkerių metų ciklas ir tie pažadai vėl iškeliami.
Reikia ne susitarimais tikėti, nes tai tik popierius, o tiesiog dirbti, matyti žmonių gyvenimą, priimti tinkamus teisės aktus, skirti pakankamą finansavimą, teisingai naudoti struktūrinių fondų lėšas, nešvaistyti biudžeto lėšų, bet nukreipti jas tinkama linkme. Tokios sritys kaip švietimas, kultūra ar socialinė apsauga neturi būti finansuojamos likutiniu principu. Ir nereikės tada jokio nacionalinio susitarimo.
– Jūs EP jau trečią kadenciją. Kaip manote, ar Lietuvos interesams pakankamai atstovaujama EP?
– Kai susitinku su mūsų žmonėmis, bendrauju, jie klausia: „Ką 11 jūsų galite ten padaryti tarp daugiau nei 700 kitų?“ Nuoširdžiai sakau, kad vienas lauke nesi karys, tačiau dirbi tam tikrose politinėse frakcijose, komitetuose. Esu vienos didžiausių, socialdemokratų frakcijos narė. Mes įgyvendiname, vykdome tą bendrą socialdemokratinę politiką, kuri tiesiogiai liečia ir Lietuvą.
Mes susivienijame su kitų šalių atstovais, dirbame bendrai, ieškome sprendimų ir tai pavyksta. Praeitos kadencijos metu daug dirbau dėl Darbo ir šeimos suderinimo direktyvos. Labai svarbu, kad tėčiai turėtų vaiko priežiūros atostogas, kad jas imti galėtų ir mama, ir tėtis, kad jos būtų apmokamos, kad galima būtų imti atostogas prižiūrėti senus ar neįgalius tėvus.
Tačiau matau problemų dėl europinių direktyvų, rekomendacijų įgyvendinimo mano šalyje. Kartais tenka išgirsti, kad vieną ar kitą direktyvą gal galėtume vėliau perkelti, kad neturime galimybių ar lėšų įgyvendinti, – niekada tam nepritarsiu. Pavyzdžiui, dėl geležinkelių pritaikymo neįgaliesiems ar pan. Manau, kad taip laikas gali niekada ir neateiti, nes tų pinigų niekada nėra – nei gerais, nei blogais laikais. Tačiau yra prioritetai, kam tu skirsi tas investicijas, tas lėšas.
– Jūs turite, kaip ir pati minėjote, ilgametę politikos patirtį, o nemaža jos dalis yra nacionalinėje politikoje. Gal svarstote grįžti į nacionalinę politiką?
– Aš manau, kad ir dabar esu nacionalinėje politikoje. Taip, dabar dirbu EP, bet tai tam tikra prasme yra sudėtinė mūsų bendros politikos dalis, nes ten priimame sprendimus dėl mūsų žmonių, taip pat ir Lietuvos. O be to, mes nuolat bendraujame, dalyvaujame.
Didžiuojuosi, kad esu socialdemokratų partijos narė, kad mūsų partija išliko stipri, vieninga, išlaikė labai rimtus išbandymus ir labai tikiuosi, kad ateinančių metų Seimo rinkimai mūsų partijai bus geri. Mūsų tikslas yra eiti, laimėti, girdėti žmones, atliepti jų lūkesčius, būti valdančiojoje daugumoje, formuoti ją ir būti atsakingiems. Visada dirbsiu kartu su mūsų socialdemokratais ir mūsų žmonėmis, nepriklausomai nuo to, kad dabar laikinai mano darbo vieta yra EP.