Europarlamentarės Vilijos Blinkevičiūtės suburtų bičiulių kelionė į Europos Parlamentą

Ankstyvas spalio 11-osios, sekmadienio rytas... Erdvus dviaukštis autobusas pajudejo iš Vilniaus... Pravažiavę kelis Lietuvos miestus, surinkę visa keliautojų kompaniją, tingiai judame Lenkijos pasienio link. Švinta... O taip norisi miego..

Tik įvažiavus į Lenkiją mus pasitinka Lenkijos pareigūnai, stabdo autobusą ir kruopščiai tikrina dokumentus. Procedūra regis visiškai nereikšminga, ir, regis, keista, laisvai važinėjant ES šalių erdvėje, tačiau pasai, bene keturių skirtingų rūšių, ir visi šiuo metu galiojantys Lietuvos Respublikoje, patikrinami – bei dar kartą įsitikiname, kad visi keleiviai išties pasiėmė savo asmens dokumentus, o ne socialinio draudimo pažymėjimus, su kuriais tikrai nepatektų į Europos Parlamentą Briuselyje..

Monotoniškai lyjant lietui judame Vokietijos link. Keliautojų kompanija, susirinkusi iš daugybės Lietuvos kampelių, žvaliai pakirdę iš rytinio snaudulio, bičiuliškai tarška ir dairosi pro langus, kuriuose vis keičiasi tokie, regis, įprasti lietuvio akiai vaizdai: kalneliai, kloniai, vis dar žalios pievos ir gelstantys klevai...

Po ilgos kelionės per Lenkiją nakvojame Lenkijos-Vokietijos pasienyje visiškai neprastame viešbutyje 'Nevada'. Tai didžiuliame plote išsikerojęs gracingas šiuolaikinis pakelės viešbutis, švarus, šiltas ir tvarkingas.

Rytas. Ir vėl keliaujame...Vokietija. Dar kiek pavažiavus, pagaliau pasiekiame Potsdamą. Kojos pačios bėga iš autobuso, ir nors lietus mažučiukais lašeliais mandagiai barbena į autobusą, tačiau visa kompanija noriai išskuba pasivaikščioti po puikų senąjį ir didybę menantį Sansusi (Sanssouci) parką – Prūsijos karalių rezidenciją. Tai buvo graži ekskursija po didžiulį parką, kurioje smagiai pasivaikščiojome, apžiūrėjome ir išgirdome mūsų gidės pasakojimus apie vynuoges, kurias didikai vis bandydavo auginti Potsdamo žemėse ir net elegantiškas konstrukcijas - šiltnamius konstruodavo, idant nesubjauroti parko grožio, tačiau veltui – vynuogės šiose žemėse nespėdavo nunokti...

Ir arbatos namelį apžiūrėjome, itin jaukioje, paslėptoje nuo prašalaičių akių ir didingų senujų skroblų apsuptyje stovintį, puoštą tuomet reikšmingos Kinijos kultūros stiliumi, tiesiog žmogaus dydžio šokančiomis statulomis, dekoruotomis grynu auksu. Apsauga vis pypė, įspėdama, kad mes pernelyg arti prisiartinome, ar pritūpėme ant itin akylai saugomo arbatos namelio tvorelės.

Taip nepastebimai praslinko gražios kelios valandos...Gerai pramankštinę kojas vėlei sėdame į autobusą ir vykstame jau link Briuselio...

Vėlų vakarą nakvojame „Best Western“ tinklo viešbutyje prie Briuselio. Viešbutis mūsų tarsi nelaukė, buvo gerai pasislepės net nuo viską žinančios kelrodės navigacijos, mažučiame Briuselio priemiesčio kaimelyje. Smagiai pavakaroję, pasidalinę dienos įspūdžiais keliauninkai numigo, ruošdamiesi kitai dienai – kelionei po Briuselį ir jo senamiestį, eksursijai po Europos Parlamentą ir gražiam vakarui Briuselio mieste...

Tad visą rytą pasivaikščioję jaukiomis Briuselio senamiesčio gatvelėmis, pasiklausę gidės pasakojimų apie Belgijos valstybės neseną istoriją, pabirę po daug menančias Briuselio miesto gatves ir skersgatvius, vos atsispyrę norui  kiekvienoje parduotuvėlėje stabtelėti ir išragauti nesuskaičiuojamą įvairovę siūlomo Belgiško šokolado (pasakojama, jog šveicarai, kurie taip pat garsėja aukštos kokybės šokoladu, pirmąjį savo receptą pavogė iš... belgų!), pasipirkę mažučių lauktuvių namo, popiet mes susiburiame prie įspūdingai didžiulio Europos Parlamento pastato...

Europos Parlamente, praėję pro metalo detektorius ir atidžiai stebimą apsaugos zoną, užbūrę romiuosius belgus savo puikia nuotaika ir emocingais įspūdžiais po gražios rytinės ekskursijos, taip ir neparodę savo asmens dokumentų sugužėjome Europos Parlamento vidun. Nors buvo skirta valanda, tačiau neprailgo nei dvi valandos, įdėmiai besiklausant lietuvaitės Ievos Valutytės, įdomiai pasakojusios apie EP veiklą, procedūras, ryšius su kitomis ES institucijomis, apie parlamentarų darbą ir galimybes atstovauti savo nacionalinę šalį.

Vėliau žodį tarė ir mūsų grupę į Briuselį, į Europos Parlamentą pakvietusi parlamentarė Vilija Blinkevičiūtė, kuri dar širdingiau pasidalino savo įspūdžiais Europos Parlamente, savo darbo kasdienybe ir rūpesčiais, savo didžiuliu noru įsitvirtinti ir puikiai užsirekomenduoti Europos Parlamente bei išties kvalifikuotai ir atsakingai dirbti savo šalies žmonėms. Vilija žmogiškai ir jautriai papasakojo apie savo darbą ir pirmuosius pasiekimus EP, atsakė į ne vieną klausimą apie labiausiai rūpimas žmonėms problemas, prasitarė, kad kaip ir visuomet, taip ir dabar, jai tapus Europarlamentare, žmonės visuomet gali ir turi kreiptis. Tam ir yra įsteigtas Europos Parlamento narės biuras Lietuvoje, J. Savickio g. 4 – 5, Vilniuje. Čia suburta darbuotojų komanda siekia, kad  deleguota atstovauti Lietuvą, tačiau besidarbuojanti Briuselyje, Strasbūre ir Vilniuje, parlamentarė Vilija Blinkevičiūtė visuomet jaustų gimtosios šalies žmonių gyvenimo ritmą, jų rūpesčius ir jų poreikius. Tik taip mobiliai ir dinamiškai organizuodama darbą parlamentarė kokybiškai dirba savo gimtosios šalies labui.

Taigi po susitikimo su Parlamentare, apžiūrėjome ir didžiąją posėdžių salę, kurioje 736 Europarlamentarai iš visų 27 ES valstybių 6 kartus per metus posedžiauja, ginčyjasi, diskutuoja, tariasi ir balsuoja. Kiekvienas jų, turi galimybę kalbėti savo gimtąja kalba, tad dirba vertėjų komandos, verčiančių į 23 kalbas. Kadangi susidaro daugiau kaip 506 galimų kalbų kombinacijų, kadangi tekstai kiekviena kalba gali būti verčiami į kitas 22 kalbas. Tad įprastai kuomet kalba pvz. Parlamentaras iš Lietuvos, jo kalba verčiama iš Lietuvių kalbos į anglų ir prancūzų k. O iš šių oficialių darbinių EP kalbų, vertėjų komandos verčia į kitas atitinkamas nacionalines kalbas. Be abejo, didžiulis dėmesys yra skiriamas siekiant užtikrinti kokybišką ir maksimaliai neiškraipytą vertimą, tad vertėjų darbas Europos Parlamente yra išties svarbus ir atsakingas.

Kiti EP posėdžiai vyksta Strasbūre (Prancūzija), kai Europarlamentarai susikrovę gausybę dokumentų ir reikalingų raštų, kartą per mėnesį vyksta  priiminėti sprendimų ir balsuoti į Europos Parlamento rūmus Strasbūre.

Manau, pirmasis įspūdis, dar prieš įeinant į EP, kuomet žvilgsniu neaprėpėme milžiniškų stiklinių pastatų ansamblio tik sustiprėjo apsilankius Parlamente ir nors trumpai susipažinus ir išgirdus pasakojimus apie EP darbą – tai išties grandiozinė ir milžiniška struktūra, kurioje pakankamai suderintai, koordinuotai turi darbuotis gausybė žmonių ir nacionalinių šalių.

Kupini ekskursijos įspūdžių po Europos Parlamento rūmus vėl nėrėme į daugiatautį ir daugialypį Briuselį. Vakare parlamentarė Vilija pakvietė visą mūsų grupę pavakarieniauti restorane 'CHEZ LEON', kuriame skanavome ir šio sezono delikatesų – midijų, ir tradiciškai trintos belgiškos sriubos su juros gėrybėmis, karštų patiekalų ir tradicinių desertų:prancūziško 'krem briule' ir šokoladinio sufle. Diena Briuselyje išties paliko gražių stiprių įspūdžių. Tikiu, kad kažkas, jau ir ne pirma kartą viešėjęs Briuselyje atrado laiko pasigrožėti dar neatrastu Briuseliu.

Beje, daugelio girdėta istorija apie žymųjį Briuselio simbolį, pastatytą dar XVII amžiuje – „besišlapinantį berniuką“(Manneken Pis),  išties virto smagia atrakcija, kuomet iš įdomaus gidės pasakojimo sužinojome, kodėl buvo pasirinktas toks, iš pirmo įspūdžio, regis, keistas miesto simbolis: pasirodo, jog kovojant su nuožmiais priešais atvirame mūšyje, Belgijos karalystės valdovas kartą pastebėjo savo penkiametį sūnų visų priešų ir nedraugų akivaizdoje ramiai sau besišlapinantį. Nuo tol, mažasis Manneken laikomas drąsos ir narsumo simboliu. Miesto, galinčio įrodyti savo svarbą ir išskirtinumą, simboliu. Yra ir kita legenda. Anot jos, kadaise vienas kūdikis išgelbėjo miestą. Iš baimės nusišlapinęs, jis netyčia užgesino gaisrą. Tad ir vėlei mažasis berniukas – narsos ir drąsos simbolis.

 Ir, be abejo, „besišlapinanti mergytė“ Žanekė (Jeanneke Pis) – ji taip pat jau nuo 1980 m. yra Briuselio miesto mažasis simbolis, išreiškęs anuomet, kaip ir šiomis dienomis, besklandančias kovos už moterų ir vyrų lygias galimybes, simbolis. Mažoji mergytė kukliai tupi siaurame Briuselio senamiesčio akligatvyje, tvirta metaline tvora atitverta nuo ją vis pagrobti ar nutverti tykančiųjų rankų...

Išvykę iš Briuselio aplankėme įžymųjį „Atomium“. Konstrukcija „Atomium“ yra įstabus skulptūros ir architektūros mišinys. Ji buvo pastatyta 1958-aisiais, kai Briuselyje vyko pasaulinė mugė. Iš pradžių norėta mieste pastatyti Eifelio bokštą, apverstą aukštyn kojom. Vėliau apsistota ties mintimi, kad kūrinys, vaizduojantis geležies molekulę, daug geriau atspindėtų laikotarpio dvasią. Statinį buvo planuota nugriauti po šešių mėnesių, bet jis stovi jau 50 metų.

Apskaičiuota, jog „Atomium“ vaizduoja atomą, padidintą 150 tūkstančių kartų. (žr. Pav.)

Įkopti į šią įspūdingą konstrukciją žinoma, buvo per mažai laiko, tačiau apžiūrėjome ją iš visų pusių ir nusistebėjome, kad šiemet visas metalinis „milžinas“ buvo nušveistas ir atnaujintas, o šį rizikingą ir kruopštų darbą atliko aukštuminių darbų specialistai iš Lietuvos.

Dar kartą pernakvoje viešbutyje prie Briuselio, kupini kuo geriausios nuotaikos, ryte vykome į gražiuosius Belgijos miestelius: Briugę ir Gentą.

Gentas, žymus savo karališkąją didinga ir, regis, debesis siekiančia katedra, senovinis ir puošnus miestelis, praeityje konkuravęs net su didžiaisiais Belgijos miestais centrais, dabar labai aptvarkytas ir sukurtas privilioti ir sužavėti turistus.

Briuge, tai viduramžių dvasia alsuojatis miestelis, kurio savitumas ir grakštumas regis likę nepakitę iki šiolei, jis tartum mažutėlis gamtos ir architektūros derinys, miestelis, kuriame amatininkai nuo seno užsiima viduramžiškais belgijos verslais: nerinių amatu,belgiškų gobelenų ir kilimų audimu, ir, žinoma, alaus gamyba.

Alaus gamybos tradicijos Belgijoje buvo išvystytos dar viduramžiais. Dabar šalyje galima rasti daugiau nei 125-ias alaus daryklas. Alaus rūšių čia daugiau nei metuose dienų – apie 500.  Dažna jų turi po atskirą taurę, į kurią gali būti pilamas tik tas, o ne kitas alus.
Todėl nenuostabu, kad belgai išgeria kiekvienais metais vidutiniškai 93 – 110 litrų alaus. Čia matote tik mažutę alaus lentynų dalį:

O kokio grožio  Briugės parkai, kuriuose karaliauja įvairiausi paukščiai: jie tikrai panorėję laisviausiai paliktų Briugės rojaus kampelį, tačiau matyt neturi valios išskristi iš tokio išpuoselėto gamtos perlo.

Paviešėję mažuosiuose viduramžiškuose Gente ir Briugėje, mes patraukėme Amsterdamo (Olandija) link.

Vėlų vakarą apsistoję puikiuose erdviuose apartamentuose, viešbutyje netoli Amsterdamo, besidalinant gausiais kelionės įspūdžiais, noromis nenoromis teko numigti. Rytas vėl išaušo saulėtas, ir gražus, apšviesdamas aplink tyvuliuojantį vandenį, Olandijoje taip gausius kanalus ir kanalėlius.

Gera pusdienį viešėjome Amsterdame, plaukiojome turistiniu apžvalginiu laivu po gausius miesto kanalus, kurių, pasakojama, mieste yra virš 1000, - niekas nė suskaičiuoti tiksliai negali... Žvalgėmės į pasvirusius ir į visas puses pakrypusius miestelėnų namus, menančius senuosius amžius, pirklius ir jūreivius, karus ir atgimimus, deimantų apdirbimo ir prekybos verslų klestėjimo amžius... Įsigijome olandiškų suvenyrų ar gėlių sodinukų, kurių gausybė parduodama Amsterdamo gatvėse. Dalis keliautojų aplankėme deimantų apdirbimo manufaktūrą, kiti - Van Gogo muziejų bei kitus labai specifinius Amsterdamo muziejus. Žvalgėmės ir po žymųjį 'raudonajį' kvartalą: dalis mūsų keliauninkų skubiu žingsneliu ir kiek sutrikę praėjo siauromis gatvelėmis su besišypsančiomis merginomis, dalis keliauninkų sukę apsukę ratą ir vėlei grižo tuo pačiu takeliu... Tačiau niekas ilgam neužsibuvo, visi gerokai pavargę ir kupini įspūdžių sugužėjo prie autobuso.

Ir vėl mūsų laukė kelionė autobusu.... Į viešbutį prie Magdeburgo (Vokietija).

Pernakvoję ir pailsėję, kupini naujų jėgų ir energijos, tarsi vėl mūsų lauktų naujos ekskursijos ir pamatymai, mes sugužame į autobusą, ir, deja, pradedame savają kelionės atkarpą atgalios į Lietuvą. Visada gražios ekskursijos, naujos pažintys ir puikiai praleistas laikas kažkada baigiasi, prasideda naujai seni darbai, įprasti rūpestėliai ir kasdienybė, kurią dažnai mes stengiamės paversti įdomesne, kaip antai, parsivežę gausybę naujų įspūdžių, pasidaliname jais su artimaisiais ir pamatę blizgančias jų akis, suprantame, jog visuomet gyvename ir dirbame tam, kad kuo daugiau pamatytume, o pamatome tam, kad kuo gražiau ir įdomiau gyventume.

Iki kitų kelionių ir susitikimų! – linkime jau Lietuvoje besiskirstantiems keliauninkams, virtusiems gerais bičiuliais.

Sveika Lietuva, mus išlydėjusi ir pasitikusi, tokia pat išdidi, tūkstantmetė ir, visa širdimi tikiu, laukusi sugrįžtant...

Ačiū Europarlamentarei, sukvietusiai mus ir suteikusiai galimybę pakeliauti po gražias svečias šalis, pamatyti regėto ir neregėto, pabendrauti ir pasisemti naujo...